Fotografas įamžino ir praėjusių metų akimirką, kai princas Harry ir amerikiečių aktorė M.Markle pranešė apie savo sužadėtuves.
Jau 43 metai A.Edwardsas darbuojasi Didžiosios Britanijos leidiniui „Sun“. Ir daugiau nei 40 metų įamžina karališkosios šeimos narių gyvenimą.
Daugiau nei į 200 kelionių, 120 šalių fotografas A.Edwardsas lydėjo britų karališkąją šeimą. Septynerios vestuvės, ketverios laidotuvės, aštuonių monar-chų šeimos narių gimimas.
– Ar Meghan padės užkariauti britų širdis tai, kad ji jau įžymi?
– Na, ką reiškia įžymi? Ji buvo JAV kompanijos „Netflix“ garsenybė. Bet aš apie ją nieko nežinojau.
Kita vertus, ji dalyvavo septyniose „Kostiumuotųjų“ serijose, buvo nuvykusi į Ruandą ir sakė kalbą Jungtinėse Tautose. Nors ir nedaug, bet kai ką pasiekė, turi ką pasakyti. Manau, kad savo naująjį vaidmenį M.Markle gerai atliks.
– To tikėtasi ir iš Dianos. Buvote pirmasis, ją fotografavęs.
– 1977-aisiais mano viršininkas paprašė surasti tą, kurią vestų Charlesas. Trejus metus dirbau kaip patrakęs. Princas Charlesas keitė drauges vieną po kitos – šalia jo nė viena ilgai neužsibūdavo.
Vieną dieną užsukau į polo rungtynes, nes gavau informacijos, kad jis bus su ledi Diana Spencer. Nežinojau, kaip ji atrodo. Vaikštinėdamas pamačiau merginą su D raidės pakabučiu. Paklausiau: „Jūs ledi Diana Spencer?“ Ji atsakė „Taip.“ Ar galiu ją nufotografuoti? Ji iškart sutiko ir atsistojo derama poza.
– Tikras lobis fotografui.
– Nedelsdamas paskambinau į redakciją ir pranešiau, kad turiu nuotrauką merginos, kuri buvo su princu Charlesu. Dar pasiteiravau, kas apie ją žinoma. Sužinojau, kad ledi Dianai Spencer ką tik sukako 19 metų.
– Ir kitą dieną tai sužinojo visa karalystė?
– Ne. Nuotraukas atsivežiau į Londoną, parodžiau redaktoriui ir pasakiau, kad kuriam laikui padėtų į archyvą. Negalėjau įsivaizduoti, kad Charlesą domintų paauglės. Tuo metu jam buvo 31-eri.
Po mėnesio, pirmąjį rugsėjo šeštadienį, kelyje į Balmoralą, karalienės vasaros rezidenciją, pamačiau princą Charlesą, žvejojantį prie Di upės. Čia buvo ir Diana.
Kai pradėjau fotografuoti, ji pabėgo į miškelį. Diana slėpėsi už medžio, bet man pavyko padaryti jos nuotrauką.
– Diana tikriausiai per veidrodėlį jus stebėjo.
– O, taip. Mokykloje ji niekada nepasižymėjo itin gerais pažymiais, bet buvo labai sumani, tikrai gudri.
– Kaip pavyko padaryti garsiąją nuotrauką, kur vaikų darželio auklėtoja Diana segi perregimą sijoną?
– Žinojau, kad ji dirba vaikų darželio auklėtoja kažkur Londono Vest Endo kvartale. Kartu su reporteriu apvažinėjau visus vaikų darželius. Ir kai užsukome į Pimliko rajoną, paklausėme, ar čia dirba ledi Diana Spencer?
Atsakymas buvo teigiamas.
Ji atėjo su dviem vaikais ir prisistatė. Kaip tik tuo metu, kai rengiausi daryti nuotrauką, pasirodė saulė ir išryškėjo jos kojos. Tai buvo Charleso mergina – tikrai pikantiškas vaizdas.
– Po poros metų, 1990-aisiais, padarėte kitą įžymiąją nuotrauką prie Maljorkos. Diana su bikiniu.
– Abu buvo Ispanijos karaliaus jachtoje. Diana sėdėjo su Charlesu priekyje. Jis tuo metu per polo rungtynes buvo susilaužęs ranką ir ją buvo pasirišęs.
Išsinuomojome laivą. Kai mus pamatė Diana, atsistojo, nuėjo į kajutę, pasiėmė obuolį ir vėl grįžo. Ji žinojo, kad ją stebime. Diana turėjo labai gerą pojūtį fotogra-fams, dažnai mums padėdavo.
– Ar niekada nesijautė įsprausta į kampą?
– Tai priklausė nuo Dianos nuotaikos. Kartą lankėsi ligoninėje Ormondo Didžiojoje gatvėje ir kalbėdamasi su vaikais staiga liepė išsinešdinti visiems fotografams.
Išėjusi iš ligoninės atrodė labai liūdna. Ją pastebėjo kitoje gatvės pusėje buvę darbininkai ir jai įkandin sušvilpė. Ji pakėlė akis ir staiga nusišypsojo. Ir aš padariau nuotrauką. Diana buvo viena žymiausių XX a. moterų.
– Ir negalėjo žengti nė žingsnio nestebima.
– Galiausiai jautėsi tikrai persekiojama paparacų. Jie visada sekiojo – nesvarbu, ar ji ėjo apsipirkti, ar į kūno rengybos studiją. Vienu metu važiuodama į gimnastiką Diana kasdien vilkėjo tą patį viršutinį drabužį. Tikėjosi, kad tas pats „motyvas“ kada nors nusibos fotografams.
Visada jaučiau, kad nuotraukose Diana atrodo dar geriau nei gyvenime. Princo Williamo žmona Catherine – priešingai: gyvenime atrodo geriau nei nuotraukose.
– Kur buvote, kai sužinojote apie tragediją Paryžiuje?
– Su žmona važiavau iš vestuvių namo. Man paskambino mano sūnus, anuomet dirbęs „Sun“ nuotraukų redaktoriumi, ir paklausė, ar galiu artimiausiu skrydžiu nuvykti į Paryžių.
– Pranešimą gavote kelios minutės po vidurnakčio.
– Automobilyje per radiją girdėjau vis blogesnes žinias. Po pranešimo, kad šaligatvio pakraštyje apžiūrimas Dianos palydovas Dodi, netrukus buvo paskelbta informacija, kad jis negyvas.
Užsisakėme lėktuvą. Pagriebiau savo krepšį su fotoįranga, trečią valandą ryto pakilome iš Hitrou oro uosto. Kai lėktuvas leidosi Buržė oro uoste, paskambino iš redakcijos ir pranešė, kad Diana mirė.
– 17 metų fotografavote Dianą, padarėte tūkstančius nuotraukų. Ką darėte po tragiškos žinios?
– Iš pradžių nuvažiavau prie tunelio, kur įvyko nelaimingas atsitikimas. Mačiau, kaip vaikas padėjo gėlių, padariau porą nuotraukų. Paskui važiavau iki ligoninės.
Kai išnešė karstą, nufotografavau. Kai norėjau nusigauti iki savo viešbučio, niekaip nesisekė gauti taksi. Mane, apsikabinėjusį kameromis, vairuotojai išplūdo: žudikas. Manė, kad aš paparacas.
Grįžęs į Londoną patraukiau prie Kensingtono sodo, kur princas Charlesas su sūnumis Williamu ir Harry aplankė tą vietą, kuri skendėjo gėlėse, buvo dedamos nuotraukos ir laiškai. Šalis tarsi sustingo, visus apėmė šokas.
– Dėl savo motinos mirties Williamas ir Harry kaltina paparacus.
– Žinoma, esama ir fotografų kaltės. Kita vertus, nebuvo jokios priežasties tokiu dideliu greičiu lėkti į tunelį. Foto-grafai norėjo tik nuotraukos. Ir tai dar niekam nepakenkė.
– Paskui karališkieji rūmai ir žiniasklaida susitarė santūriau informuoti apie Williamą ir Harry.
– Taip, galėjome būti tik per pirmąją jų dieną mokykloje. Kai Williamas studijavo, apie tą laiką mažai informavome. Jis galėjo nusigerti, kai norėjo, gyventi normalų studento gyvenimą ir susipažinti su savo Kate.
– Ar tai buvo žiniasklaidos draugiškumas ar karališkųjų rūmų prašymas?
– To jie reikalavo iš mūsų. Bet po Dianos mirties pasikeitė ir karališkieji rūmai. Pradėjo daugiau informuoti apie savo gyvenimą, pasisamdė profesionalius žiniasklaidos atstovus, turinčius mums padėti.
– Ar tiesa, kad pradžioje buvo sunku bendrauti su princu Charlesu?
– Ką tik pradėjęs dirbti „Sun“ gavau užduotį nuvykti į Haigrovą. Tuo metu, kai žingsniavau viešuoju pėsčiųjų keliu su dideliu teleobjektyvu ant peties, ant savo žirgo atšuoliavo princas Charlesas. Jis sušuko: „Ką veikiate mano valdose?“ Atsakiau: „Tai – ne jūsų valdos, o viešas pėsčiųjų kelias.“ – „Na, bet tai kelias pasivaikščiojimams, o ne fotografuoti“, – sakė princas Charlesas. Atsakiau: „Čia tik atlieku savo darbą.“ Princas Charlesas pridūrė: „Suktas darbas!“ Į tai atsakiau: „Nors tokį turiu.“
– Ar dabar vienas kitą suprantate?
– O, taip. Iš visų žmonių, kuriuos sutikau, jis dirba sunkiausiai. Lydėjau princą Charlesą į visus šios žemės atogrąžų miškus – vien į Braziliją kartu vykome tris kartus, apsilankėme Australijoje, Kamerūne, Brunėjuje, Malaizijoje ir Indonezijoje.
Jis labai domisi šiomis šalimis, jaučiu jam pagarbą ir man patinka su juo dirbti. Princas Charlesas kreipiasi į mane „Arthurai“, aš – „Sere“.
Mūsų santykiai labai geri. Jaučiame vienas kitam simpatiją.
– Ir tai netrukdė fotografuoti pradedančios plikti jo galvos.
– Princas Charlesas pasidomėjo, ar tai mano nuotrauka. Paklausiau, ar dėl to nejaukiai jaučiasi. Charlesas atsakė, kad nuo tada, kur tik pasirodytų, žmonės fotografuoja jo pakaušį.
– Apie princą Charlesą kalbate palankiai.
– Esame darbo kolegos. Mes patinkame vienas kitam.
– Ir su karaliene panašūs santykiai?
– Žinoma, kad ne. Ji – karalienė. Ir ji sukelia labai didelės pagarbos jausmą. Ji elgiasi labai oficialiai. Beveik visada žinoma, ką darys toliau: kada apsisuks, nusišypsos.
Ji elgiasi griežtai pagal taisykles. Jokių paviršutiniškumų. Dažniausiai fotografuojama ir tylima. Ir jei fotografas turi pakankamai kantrybės, gali pagauti gražią nuotrauką. Nes karalienė žino, ką daryti, kad taip būtų.
– Ar bandėte ją užkalbinti? Ko nors paklausti? Ką nors papasakoti?
– Ne. To nedaryčiau ir po milijono metų. Ji pažiūrėtų į mane taip, lyg turėčiau dvi galvas.
– Sklando gandas, kad karalienės rankinės turi kodą. Nelygu, kaip jas laiko, siunčia signalą savo žmonėms, ar susitikimas jai nuobodus, ar norės išsilaisvinti iš savo pokalbio partnerio.
– To negaliu patvirtinti. Šiaip galioja taisyklė: karalienė pradeda pokalbį, karalienė baigia pokalbį. Ne tu kalbi su ja – ji kalba su tavimi. Paspaudi jai ranką tik tuomet, kai ji ištiesia savąją. Ir jokių karalienės nuotraukų, kai ką nors geria, valgo, meldžiasi.
– Ar būta nusivylimo karališkaisiais asmenimis akimirkų?
– Su princu Charlesu esu turėjęs susidūrimų. Galiu prisiminti mažiausiai tris situacijas, kai būta nedidelio susikirtimo. Kartą mane apšaukė, kai vieną jo draugų fotografavau šaudantį pievoje. Bet po poros minučių jis nusiramino.
– Ar sunku tam, kuris tampa šios šeimos nariu?
– Visiems – Jorko kunigaikštienei Sarah Ferguson, Dianai, Markui Philipsui, pirmajam princesės Anne vyrui. Visi iki tol turėjo labai malonų gyvenimą. Ir staiga veda tą ar išteka už to, kurio pareiga viską daryti teisingai ir punktualiai.
Pagal karalienę galima nustatyti laikrodį. Tai galioja ir Harry, kurį nepaprastai myli žmonės. Jis daro stebėtinus darbus – su dideliu užsidegimu.
– Ar yra nuotrauka, kurios geriau nereikėjo viešinti?
– Kai Diana laukėsi Williamo, padariau gerų Charleso ir Dianos nuotraukų Bahamų paplūdimyje.
Jie nežinojo, kad ten buvau. Ši aplinkybė manęs nedomino, nes tai mano darbas. Ir jį gerai atlikau.
Kai nuotraukos buvo paviešintos pavadinimu „Bahama mama“, kilo audra. Apie tai buvo kalbama net Parlamente. Prisiminęs šias nuotraukas dabar pasakyčiau: veikiausiai tai nebuvo reikšmingiausia mano karjeros valanda.
– Ar esate nedaręs nuotraukos iš pagarbos, padorumo?
– Kai po savo motinos mirties Londone princas Harry aplankė gėlių jūra virtusią vietą, mačiau, kaip persikreipė jo veidas. Šios nuotraukos nepadariau.
– Ar būtumėte viešinęs mirštančios Dianos nuotraukas?
– Ne. Bet nesmerkiu fotografų, kurie jas anuomet padarė. Kodėl ne? Jei Diana būtų likusi gyva, nuotraukas būtume paviešinę. Fotografijos guli kažkur seife, jų niekada nežiūrėjau. Nenorėjau matyti tokios Dianos.
Parengė ONA KACĖNAITĖ
