Pauliaus pamiltos sportiškosios vengrų vižlų veislės šunys aktyvūs, jiems kiaurą parą poilsiauti kambaryje net netinka. Per dieną šiems gyvūnams rekomenduojama nueiti apie 15 kilometrų.
Darbų žinomam vyrui užtenka tiek klinikoje, tiek per filmavimus. Nepaisant to, veterinaras įsitikinęs, kad augintiniui laiko ras pakankamai.
„Kadangi mano veikla susijusi su gyvūnų sveikata, manau, kad nebus problemų keturkojį atsivesti ir į darbo vietą. Juolab yra pietų pertraukos, rytai, vakarai, kai galima išeiti pasivaikščioti su šunimi.
Turiu daug motyvuojančių klientų. Žmonės pasakoja, kad, nesvarbu, kokie orai – lietus, sniegas ar stipriai pučia vėjas, – kasdien su šunimi nueina bent po 8 kilometrus“, – pasakojo pašnekovas.
– Kuo laisvalaikis su keturkoju toks malonus? Juk neretai esame linkę jį praleisti su artimaisiais, draugais.
– Sudėtinga rasti tokį draugą, kuris su tavimi išeitų pasivaikščioti kas vakarą. Visi dirbame, turime įvairios svarbios veiklos, tad privalu iš anksto susiderinti laiką. Žmonės net treniruotėms sporto klube kompanijos neranda. Tai darbe užsilaiko, tai vaikas suserga, tai dar kas.
Na, o gyvūnas visada laukia, ilgisi ir yra pasiryžęs pasivaikščioti. Nesvarbu, kokie orai, šuo visada nori būti su savo šeimininku.
Taip pat tai padeda atsipalaiduoti. Nebūtina kalbėtis, o jeigu nori ką nors pasakyti, visada būsi išklausytas. Tik niekas tau neuždavinės sudėtingų klausimų. Pasivaikščiojimas su šunimi yra atsipalaidavimo būdas, suteikiantis daugiausia energijos.
Pastebėjau, kad dabar kuo toliau, tuo dažniau žmonės atsipalaiduoja užsiimdami būtent aktyviu, o ne sėsliu laisvalaikiu. Anksčiau atsisėsdavo prie televizoriaus ir čia praleisdavo visą vakarą.
Pavyzdžiui, man taip ramiai išbūti yra sunku. Kai išeini iš namų, viskas nusidažo kitomis spalvomis. Pasivaikščiojimas gryname ore duoda daug naudos sveikatai. Išgaruoja visos kvėpavimo takų ligos, sąnarių problemos ir stresas.
– Tačiau ne visiems šunims tinka ilgi pasivaikščiojimai. Tiesa?
– Na, taip, pavyzdžiui, prancūzų buldogas yra močiučių šuo, sukurtas gulėti ant sofos. Tokio augintinio dešimčiai kilometrų į lauką neišsitempsi, nes atsiras milijonas priežasčių, kodėl reikės jį vesti pas veterinarą.
Aktyviam laisvalaikiui sukurti, pavyzdžiui, vipetų, kurtsharų, vengrų vižlų, levrečių veislių šunys. Dabar labai populiarūs Labradoro retriveriai. Juos gali auginti ir močiutės, ir aktyvus jaunimas. Yra labai daug žmonių, kurie su šiais šunimis sportuoja.
– Kas nutinka, jei žmonės, įsigiję judrų šunį, jam skiria per mažai dėmesio?
– Judėti sukurtam šuniui be galo reikalingas didelis fizinis aktyvumas. Jeigu jis leidžia laiką tik namie, anksčiau ar vėliau supuola visos problemos. Sukanka 9 metai ir pablogėja sveikata – prasideda artritas, pasireiškiantis šlubavimu, kankina antsvoris. Tokie šunys ir gyvena trumpiau.
Lygiai taip pat kaip ir žmonės. Aktyvūs visada sveikesni nei tie, kurie turi daug antsvorio. Judėti reikia visiems.
Jeigu su šunimi daug judėsi nuo mažų dienų, jis gaus pakankamai fizinio krūvio ir gyvens ilgiau. Vieno mano kliento Labrodoro retriveriui jau 15 metų. Ir tik dėl to, kad jo šeimininkas su juo daug juda. O daug kas sako, kad būtent jie ir vokiečių aviganiai pasensta sulaukę vos devynerių.
Žinoma, šalia to labai svarbu pasirūpinti ir šuns mityba. Jeigu jis patiria didžiulį fizinį aktyvumą, reikia pasverti, kiek ir kokio maisto turėtų suvartoti.
Svarbu, kad netrūktų jokių mikroelementų, kad būtų papildomų vitaminų.
– Ką su šunimi galima nuveikti gryname ore?
– Šią vasarą pastebėjau, kad labai išpopuliarėjo pasivaikščiojimai pajūriu. Žmonės su šunimis nueina ir po 25, ir po 50 kilometrų. Šuo dar ir palaksto nuo kranto link kopų. Žinoma, augintinį reikia prie to pripratinti. Kaip ir žmogui reikia priprasti prie didesnio atstumo, taip ir gyvūnui. Tarkime, jeigu šeimininkas yra profesionalus ėjikas, o gyvūnas prie to nepratęs, vėliau galima susidurti su įvairiomis problemomis.
Taip pat populiarus gyvūnų sportas, kur augintiniams reikia įveikti įvairias kliūtis. Čia vertinamas greitis, o ir atstumai nedideli. Gyvūnams reikia sugebėti staigiai ir laiku susigaudyti, o ne išbandyti savo ištvermę. Čia gali dalyvauti ir Jorkšyro terjeras, kuris, kaip daug kam gali pasirodyti, nėra toks judrus šuo.
Yra žmonių, kurie važiuodami dviračiu vedasi šunį. Tuomet reikėtų įvertinti gyvūno galimybes. Šeimininkas dviračiu gali numinti kad ir 50 kilometrų, bet visiškai nejausti nuovargio, o šuniui gali grėsti pervargimas. Juk bėgant visai kitaip: kai pasijunti pailsęs, imi galvoti ir apie bėgantį šalia.
Tačiau labiausiai netoleruotina, kai žmogus pats sėda į automobilį, paleidžia gyvūną, o šis vejasi taip, tarsi bijotų, kad šeimininkas jį paliks. Ir taip dešimt kilometrų... Nors šeimininkas džiaugiasi, kad pakankamai išvedžiojo šunį, jis nepasvarsto apie žalą savo augintiniui.
– Kokia žala gyvūnui daroma tokiu būdu?
– Jau nekalbu apie greitą sąnarių susidėvėjimą, raiščių trūkimą, tačiau yra buvę ir avarijų. Visai neseniai į kliniką pateko keturkojis, kurį pervažiavo pats šeimininkas. Dabar jis gydomas. Ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai ir atsipirko kryžminio raiščio trūkimu. Jį reikės keisti, o tai reiškia, kad jis greičiausiai jau niekuomet nebebus tokio fizinio aktyvumo, kokio buvo iki šiol.
– Komfortas automobilyje gali vilioti šaltuoju metų laiku. Kaip turint energingą augintinį elgtis žiemą?
– Nelygu, kokia ta žiema. Dabar jos gerokai šiltesnės. Jeigu būtų 30 laipsnių šalčio, ilgi pasivaikščiojimai nebūtų rekomenduojami nei žmonėms, nei jų augintiniams. Tačiau 15 laipsnių šalčio dar yra tinkama temperatūra. Žinau žmonių, kurie su gyvūnais juda visą žiemą.
Žinoma, reikėtų keturkojį gerai parengti. Pavyzdžiui, tinkamai pasirūpinti kojomis.
Mes vaikštome apsiavę batus, o keturkojai į įšalusį asfaltą remiasi pėdutėmis. Jeigu lauke 30 laipsnių šalčio, tai pėdos gali justi ir 45 laipsnių šaltį. Yra specialus tepalas, apsaugantis gyvūnus ir nuo šalčio, ir nuo vasariškos kaitros.
