Jau seniai internete egzistuoja olandų įkurtas Virtualus batų muziejus („Virtual Shoe Museum“). Vienintelė Lietuvoje sukurta pora, patekusi tarp įdomiausių pasaulyje batų, yra pagaminta būtent 3D spausdintuvu. Vilnietė Julija Frodina savo darbą pavadino „Ar tai batas?“
„Galbūt tai skulptūra ar mažas pastatas, o gal tiesiog objektas?“ – intrigavo dizainerė, Vilniaus centre įkūrusi mados butiką „Between Lab“.
Batų dizaino ir trimačių techonologijų ji mokėsi dirbdama ne tik Vilniuje, bet ir Paryžiuje, Niujorke, Izraelyje bei Londone. Kad 3D spausdintuvo technika pagamintų batus, J.Frodina sukūrė projektą „Rhino“ programa, o tada spausdino daugybę detalių naudodama lengvai lydomą iš kukurūzų pagamintą plastiką, vadinamą polilaktidu, arba PLA. Tarsi mozaiką dizainerė rankomis titano metalu sujungė gabaliukus į futuristinius batus, apžavėjusius mados pasaulį.
Proceso aprašymas skamba sudėtingai? Taip ir yra. Nors dabar erdviniais spausdintuvais nieko nebenustebinsi, sukurti rūbus, tinkamus dėvėti kasdien, naudojant šią technologiją ir specialius pluoštus vis dar yra iššūkis.
Olandė Iris Van Herpen 2009-aisiais sukūrė savo pirmąją 3D spausdintuvu išspausdintą suknelę ir įkvėpė ne vieną imtis beprotiškiausių idėjų, kurių įprastomis siuvimo mašinomis niekaip neįgyvendinsi.
Tinklelių raizgalynės ir grandinės, elegantiški ornamentai ir visokios krumpliaračius ir mašinos guolius primenančios figūros, sustingusios ore, susuka galvą. Žmogui, neišmanančiam apie visokius termoplastinius elastomerus ir kitokius junginius sunkiai ištariamais pavadinimais, sunku įsivaizduoti, kaip tokie dalykai pagaminami. Bet I.Van Herpen 3D spausdintuvais sukurtos kolekcijos tokios estetiškos, kad jų greitai nepamirši.
O kokį furorą sukėlė 2014-aisiais sukurta suknelė burleskos šokėjai Ditai Von Teese! Architektas Francis Bitonti paėmė juodą biopolimerą ir naudodamas lazerį sujungė 3000 dalelių į kerinčią tinklinę suknelę. Ji svėrė 5 kilogramus.
Jei matėte neseniai kino teatruose rodytą filmą „Juodoji pantera“, prisiminkite, kaip karalienės Ramonos apdarai ir galvos papuošimai atrodė tarsi iš kito pasaulio. Tokių dalykų ranka nenupieši, bet kompiuteriu viskas įmanoma. Filmo kostiumai buvo sukurti 3D spausdintuvais.
Technologijos ir mada visą dešimtmetį tyliai suko meilės romaną ir dabar yra neišskiriamos partnerės.
3D spausdinimas gali atrodyti ne toks ir sudėtingas: sukuri dizainą kompiuterine programa, išsaugai SD kortelėje, perkeli į 3D spausdintuvą, pasirenki ritę „siūlų“ ir paspaudi mygtuką „Spausdinti“. Toliau už tave viską padaro mašina.
Pasirinktos medžiagos pluoštas teka pro įkaitintą švirkšto galvutę ir su dideliu slėgiu išsiveržia kaip plonas pusiau ištirpęs siūlas. Įkaitintoje kameroje taip be pertrūkių liejamas kontūras ir suformuojamas gaminio sluoksnis. Toks procesas kartojamas nuo apačios į viršų auginant struktūrą, kuri vietomis palaikoma pagalbinės medžiagos. Nelygu objekto dydis, tai gali užtrukti nuo kelių iki keliolikos valandų.
Šis procesas kasmet darosi vis greitesnis ir pigesnis. 2007-aisiais paprastas 3D spausdintuvas kainavo daugiau nei 100 tūkstančių eurų, o dabar kaina tesiekia kelis tūkstančius.
Besikeičiant mados tendencijoms atsiranda vis daugiau minkštų ir nebrangių lengvai apdirbamų spalvotų medžiagų, tinkamų tokiai gamybos technologijai. Tačiau vis dar neatsakytas klausimas, ar 3D rūbai gali būti dėvimi kasdien, ar tai, bent kol kas, daugiau meno kūriniai.
Bet yra mados ir dizaino sričių, kur trimačiai spausdintuvais kuriama tai, ką galima naudoti kasdienybėje. Lietuvoje – taip pat. Aistė Strazdaitė įkūrė kompaniją „3D Mūza“ ir nedidelėse dirbtuvėse trimačiais spausdintuvais kuria apyrankes, vėrinius, šviestuvus, namų dekorą ir net peteliškes.
„Mūsų sukuriama kokybe kiti 3D spausdinimo verslo atstovai labai žavisi, stebisi, kaip taip glotniai ir tiksliai pagaminame“, – pasakojo 27 metų lietuvė.
Architektūros mokslus Mančesteryje (Jungtinė Karalystė) baigusi A.Strazdaitė universitete pirmą kartą išmėgino erdvinio spausdinimo techniką.
„Fantazijos tapo įgyvendinamos naudojant naujoviškas projektavimo technologijas – parametrinį dizainą“, – pasakojo „3D Mūza“ įkūrėja.
Pasidomėjusi 3D spausdintuvų gamintojais moteris pasirinko vieną ir atsigabeno į Lietuvą. Po kurio laiko ji paliko Angliją ir grįžusi į gimtinę nusprendė įsigyti antrą spausdintuvą.
„Galime drąsiai teigti, jog esame pirmieji ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse, siūlantys tokia spausdinimo technika išlietus gaminius. Esame kūrėjai, o ne 3D spausdinimo paslaugos tiekėjai“, – teigė A.Strazdaitė.
Visi „3D Mūza“ dirbiniai gaminami iš aukštos kokybės aplinkai nekenksmingų medienos ir akrilo polimerų. Kiekviena struktūra yra kruopščiai apdirbama rankomis, grūdinama garais ir vėliau inkrustuojama kitomis medžiagomis.
„Rankų darbo būna nemažai. Reikia kiekvieną detalę išlaužyti, gintarus inkrustuoti, virveles perverti. Visa tai darome patys“, – pasakojo dizainerė.
Būtent Anglijoje trimačių spausdintuvų technologiją atrado ir kita Lietuvos dizainerė Miglė Surdokaitė. Londone studijuodama architektūrą kaunietė pradėjo kurti papuošalus naudodama 3D spausdintuvą. Netrukus gimė visa tokių papuošalų kolekcija, pavadinta „1340 Solar“.
„Bandžiau skirtingas medžiagas – nuo vaško, plieno iki poliamido. Tuomet žiedas yra paskandinamas gipse ir išdeginamas jam sustingus. Į likusią formą pagal pageidavimą pilama aukso, sidabro, kitokio metalo“, – pasakojo 26 metų M.Surdokaitė.
Kaunietė grįžo gyventi į Lietuvą ir dabar užsiima interjero dizainu, bet laisvalaikiu vis dar kuria papuošalus trimačiu spausdintuvu.
O gal ateis diena, kai mes visi galėsime papuošalus ar rūbus tiesiog išsispausdinti namuose? Skamba utopiškai, bet iš tiesų ši mintis jau rimtai gvildenama Izraelio dizainerės Danit Peleg. Jau dabar jos portale galima pačiam susidėlioti švarko dizainą, kuris paskui išspausdinamas trimačiu spausdintuvu ir atsiunčiamas į namus.
Bet dizainerė tiki, kad ateityje spausdinimo procesas vyks kiekvieno namuose. Ir tai visai realu, mat 3D spausdintuvams žadama asmeninių kompiuterių ateitis.
