Sportininko istorija įrodo: gyvenime, kaip ir gamtoje, viskas sukasi ratu. Kadaise netikėtai po kojomis nukritusi žymaus rusų sunkiaatlečio Davido Rigerto knyga „Kas nori, tas pasieks“ jam padiktavo sėkmingo gyvenimo scenarijų: būdamas devyniolikos Ramūnas dalyvavo vasaros olimpinėse žaidynėse, o 2005-aisiais pateko tarp trijų geriausių Europos sunkiaatlečių.
Baigęs sportininko karjerą vyras drąsiai nėrė į verslą. Ir nors jo šeiminis gyvenimas susiklostė kitaip, nei galbūt norėtųsi, Ramūnas rankų nenuleido: jis jau dabar galvoja apie savo knygą, kuri pakeis daugelio sportininkų gyvenimą.
– Šiuo metu turite gaiviųjų gėrimų, į namus pristatomo subalansuoto maisto ir kavinių verslą. Regis, daugiausia domitės maisto pramone. Kodėl rinkotės tokią verslo nišą?
– Manau, kad tai – sunkus ir stabilus verslas. Be maisto pramonės, verčiuosi ir kitose srityse.
Pradėjau nuo informacinių technologijų. Tiesa, šis verslas greitai bankrutavo, nes iš pat pradžių mes jo nesupratome.
Šiuo metu informacinių technologijų verslą plėtoju toliau – kuriame programinę įrangą įmonėms.
Esu įsitikinęs, kad nesėkmės žmones padaro stipresnius.
Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose į bankrotą žiūrima kaip į pliusą – tai reiškia, kad tu, kaip verslininkas, turi patirties.
Ta pati taisyklė galioja ir sporte. Sportininko karjerą pradėjau nuo nesėkmių – jos mane lydėjo gal dešimt metų. Galų gale šį periodą iškenčiau ir pasiekiau savo. Tiesiog nėra nieko, ko pradėjęs nepabaigčiau. Jeigu kas nors nepavyko, atsikeli, nusivalai kraują nuo kelių ir dirbi toliau.
– Užsiimate ir kavos importu.
– Kai Klaipėdoje atidariau internetinę kavinę, pamėgau kavą. Buvo toks paradoksas: kai sportavau, negėriau kavos. Nors kava labai naudinga riebalams deginti ir organizmui tonizuoti, ji man buvo neskani.
Kartą po treniruotės užsukau į degalinę ir paragavau kapučino. Supratau, kad gyvenime nebuvau nieko skaniau gėręs. Man taip patiko, kad net tapau tikru kavos gurmanu.
O tada pagalvojau: kam pirkti kavą iš kitų? Nuskridau į Siciliją ir susipažinau su kavos gamyklos šeimininkais, mes susidraugavome.
– Kodėl savo kavinėse nustojote prekiauti itin pigiu asortimentu?
– Planas kavinėse prekiauti itin pigiais, vos daugiau nei eurą kainuojančiais patiekalais puikiai veikė. Mano kavinės Klaipėdoje buvo populiariausios tarp jaunuolių.
Pagrindinė auditorija buvo bendrabučiuose gyvenantys studentai, kurie tą patį patiekalą galėjo nusipirkti už tą pačią kainą, bet kur kas kokybiškiau pagamintą. Kavinių bumas tęsėsi iki 2018-ųjų sausio 1 dienos.
Tuomet apyvarta sumažėjo net 70 procentų, jau antrą tų metų dieną pradėjau galvoti apie naują koncepciją.
Ši situacija susiklostė dėl įsigaliojusio įstatymo, griežčiau apribojančio perkančiųjų alkoholinius gėrimus amžių.
– Turbūt tikrai galite įvardyti sunkumus, su kuriais susiduria pradedantys verslininkai?
– Versle viskas sunku ir tai nepriklauso nuo to, ar verslą pradedi, ar baigi. Pamenu, seniai, kai dar neturėjau verslo, skaičiau Richardo Bransono knygą „Imk ir daryk!“ Šios knygos pavadinimas tapo mano gyvenimo šūkiu.
Juk mes visi esame linkę kalbėti apie ateities planus ar kaip nuo pirmadienio pradėsime laikytis dietos. Ir tas pirmadienis neateina metai iš metų, nes nieko nedarome.
Arba ką nors pradedame ir nebaigiame, sakome, neva mums reikia pribręsti. Yra žmonių, kurie linkę planuoti kiekvieną detalę.
Tačiau teorija yra viena, o praktika – visai kas kita. Manau, jei turime tikslą, vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis jį pasieksime. Bet jei dar papildomai planuosime, kaip tą tikslą pasiekti, atsiras tokių, kurie tai padarys greičiau už mus.
– Ar labai pasikeitė jūsų gyvenimas atsiradus verslui?
– Tikrai taip. Atsirado daugiau žmonių, už kuriuos tapau atsakingas. Kai sportavau, maniau, kad dirbu sunkiausią darbą pasaulyje.
Kiekvieną dieną sportui skirdavau aštuonias su puse valandos, be to, labai svarbu buvo režimas: mityba, masažas, miegas.
Viskas buvo tapę monotonija. Kai pradėjau verslą, supratau, jog čia neapsieinama be streso ir atsakomybės – dalykų, kurie, kad ir kaip būtų keista, gali tapti ir tavo draugais.
Tereikia suvokti, kad kai esi verslininkas, tai lydės kasdien ir iš to galima daug ko išmokti.
– Vis dar randate laiko sportui?
– Žinoma. Padedu treniruoti olimpinę rinktinę, sportuoju kiekvieną dieną. Šeštadienį ir sekmadienį einu į pirtį. Dabar mečiau sau iššūkį – nusprendžiau klientams parodyti dviejų mėnesių pokyčius valgant sveiką ir subalansuotą maistą.
Tikriausiai esu pirmas savininkas Lietuvoje, kuris savo parduodamų produktų naudą organizmui ir pokyčius žada parodyti pats.
– Neseniai žiniasklaidą apskriejo žinia, kad po aštuonerių metų skiriatės su žmona Inese. Ar jūs išsiskyrėte oficialiai?
– Taip, mes esame oficialiai išsiskyrę. Nors jau keletą metų esame atskirai, nesu linkęs apie tai atvirauti. Labai gerbiu savo žmoną, ji – nuostabi moteris ir dviejų puikių vaikų mama.
Kiekviena šeima turi savo problemų. Ji iš šalies gali atrodyti ideali, tačiau vėliau paaiškėja, kad ne viskas taip gerai, kaip gali pasirodyti.
– Ar skyryboms įtakos turėjo pasikeitęs jūsų gyvenimo būdas?
– Nemanau. Žinote, sportininko gyvenimas buvo labai sunkus fiziškai. Bet kartu toks gyvenimas buvo ir nerūpestingas. Vienintelis mano rūpestis buvo sportuoti. Maistas būdavo padėtas ant stalo, kelionės – nupirktos.
Niekuo nereikėjo rūpintis. Galiu pasakyti, kad periodas baigus sportinę karjerą be galo sudėtingas.
Man apskritai reikėjo išmokti gyventi be sporto. Kai rašysiu knygą, ten bus daug patarimų sportininkams, baigusiems profesionaliai sportuoti.
– Kokie jūsų santykiai su buvusia žmona?
– Mūsų santykiai geri. Vienas į kitą žiūrime su didele pagarba.
– Kaip bendraujate su vaikais?
– Su vaikais bendraujame kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, jeigu žmona juos nuveža į mokyklą, aš juos iš jos pasiimu. Žinoma, taip yra ne kasdien.
Galiu pasakyti, kad po skyrybų su vaikais bendrauju dešimt–dvidešimt kartų daugiau negu iki jų.
Būdavo, ryte išlėkdavau į darbus, grįždavau vakare, kai jie jau miegodavo. Dabar mes susiskambiname, susitinkame, kartu važiuojame sportuoti.
Aišku, daugiau laiko jie praleidžia su mama, vis tiek mama yra mama.
Bet ir mus sieja labai artimas ryšys, jis nenutrūko. Už tai esu labai dėkingas žmonai. Mūsų prioritetas ir buvo pasielgti taip, kad nenukentėtų vaikai.
Manau, jie nenukentėjo, o kai kuriais aspektais jiems dabar geriau nei anksčiau.
– Taigi vaikai ramiai reagavo į jūsų skyrybas?
– Taip. Mes išsiskyrėme ramiai, pamažu.
– Užsiminėte, kad norėtumėte parašyti knygą. Kokia ji būtų?
– Su treneriu Andriumi Pauliukevičiumi galvojame parašyti bendrą knygą apie motyvaciją ir sportininkų daromas klaidas.
Biografinei knygai dar turiu subręsti. Bet, patikėkit manim, ta knyga tikriausiai bus skandalingiausia knyga Lietuvos istorijoje.
