„Mamoms, kurioms šiandiena trūksta miego ir norisi verkti...
Šiandien 5 val ryte, mažiukai pirščiukai sugriebė mano blakstienas, atmerkė man akis. Tam, kad tikrai suprasčiau, jog laikas keltis savo maža, bet galinga gerklyte kiek išneša šaukė man į ausį „mamaaaa, maaaaama, mama“. Žinote, keltis nebuvo sunku. O pamenu, kai auginau pirmagimį – buvo, kaipgi! Juk buvau jaunesnė?! Bet... dabar žinau, kaip greitai šis laikas prabėga.
Pamenu, kai auginau pirmagimį, prieš 12 metų naktimis verkti norėjosi ir verkdavau. Dabar, kai Adomas atsikelia 2 nakties ir nori pažiūrėti ar tikrai visi miega, aš jį paimu ant rankų ir abu pridėję pirštą prie burnos, skleisdami tylų „šššš“ apeiname namus ir į lovą. Sunku? Ne, nes žinau, kad tai taip greitai praeina.
Būna dienų, kai mažiukas įsitvėręs į koją lydi mane į tualetą, virtuvę, visur ir viską darai su juo ant rankų, fiziškai nėra lengva, bet būna ir kitokių dienų ir dar, žinau, kaip viskas greitai praeina. Ir nėra tokio dalyko, kurio Moteris nesugebėtų nepadaryti su vaiku ant rankų. Ir tualete apsilanko ir žaisdamos bilijardą kamuolį suktą įmuša kaip aš prieš kelias dienas.
Vyresnysis žiauriai didžiavosi ir gailėjosi, kad nenufilmavo. Sakė aš – super mama. O iš tiesų mes tikrai neturim nei būti, nei atrodyti tos super mamos, nes kiekviena esame pačios superiškiausios savo vaikams. Tegul susivėlusios, apsikuitusios buityje, bet svarbiausia su šypsena, negailinčios apkabinimų ir bučinių.
Nuo mūsų šypsenų nušvinta ir jų veidukai. Tikrai ne švytinti virtuvė svarbiausia, o gerai nusiteikusi mama. Todėl linkiu visada laimėti 1:0 buities darbų nenaudai, o kai vaikutis ilsisi prigulti šalia. Atrasti laiko maldai ir arbatai.
Pamenu, kaip nešdavau ant rankų savo pirmagimį, prikūrulotą nuo Jaunimo sodo iki namų (gyvenau Konstitucijos pr.). Jis svėrė gal 17 kg ir nenorėjo siaubingai sėdėti vežime. Buvo taip savęs gaila, ašaros kaupėsi, bet rėkiančio vaiko vežime buvo gaila labiau.
Būna, dabar Adomas irgi nenori sėdėti jame ir kabarojasi ant rankų. Jis sveria apie 16 kg. Nešu! Taip. Nėra lengva. Tariamės. Paeinam, vėl nešu, bet ašaros nesikaupia, žinau, kaip greitai tai praeina. Būnu pavargusi? Aišku, kad būnu .... Bet žinau, kaip viskas greitai praeina. Sunkesnes dienas keičia kitokios, po nakties visada ateina rytas.
Labai mėgstu sakyti, jog Gamta nėra kankintoja, joje viskas apskaičiuota ir tikslu bei aišku. Tik reikia neleisti sau užsibūti liūdesio kokone ar savigailos burbule, nes viskas, VISKAS taip greitai praeina. Kaip ir per gimdymą, būna Moterys prašaukia visą gimdymą, nes nebegali ištrūkti iš to rato, nebejaučia savęs... o juk skauda tik sarėmių metu ir juos save suvokiant ir savo kūną, galima iškvėpuoti, išmedituoti, išbūti. Tas įmanoma tik gerai pažįstant savo kūną ir kvėpuojant gamtos ritmu.
Tai vat, mieloji pavargusi Moterie, Mama, Sese... Apkabinu Tave. Tu nesi viena. Visos eina per panašius dalykus ir netgi tokius pat, bet tos, kurios sunkią sau akimirką sugebės atsitraukti ir į viską pažvelgti tarsi iš šono prisimindamos , kad visa tai nėra visas gyvenimas, bet tik epizodas, net ne puslapis iš gyvenimo knygos, o pastraipa – tikrai tvarkysis lengviau ir net su šypsena savo mamiškoje, Moteriškoje buityje.
Labai norėčiau apkabinti pavargusią, ašarą braukiančią Moterį/Sesę, lai šis mažutis priminimas virsta šviesele Tavo naktyje“, – dalinosi šiluma V.Repčenkaitė.
