Sunku priprasti prie jų „manjaniško“ gyvenimo būdo? Net labai. Įmanoma perprasti Viduržemio jūros šalių gyventojų mentalitetą? Esu tvirtai įsitikinusi, kad ne. Vadinasi, lieka tik viena išeitis – besąlygiškai susitaikyti su tomis taip giliai įsišaknijusiomis šimtametėmis tradicijomis, kurių niekas nenori keisti, nes visiems patinka ilgai užsitęsiančios siestos bei vėlyvos ir sočios ispaniškos vakarienės.
Jei ispanams reikėtų atsikraustyti gyventi į Lietuvą, jų taip pat lauktų labai dideli iššūkiai: saulės deficitas, jokių jūrų gėrybių ir šviežių žuvų, kalbos barjeras, nei šeimos, nei draugų ir didelis galvos skausmas dėl nuostabiai gražių, elegantiškų bei protingų moterų pertekliaus.
O jei visoms ispanėms tektų garbė apsilankyti mūsų sostinėje, jos pamanytų, kad ne į Žemės planetą pateko. Ispanėms puoštis taip, kaip lietuvėms, nepriimtina, neįprasta ir nėra poreikio.
Atrodo, Ispanija, kurioje vasara trunka beveik pusę metų, galėtų būti pavadinta suknelių karalyste, bet ne. Čia – pigių tamprių, beformių palaidinių ir neskoningų sandalų šalis.
Pavyzdžiui, atveža mamos vaikus į privačią mokyklą naujutėliais automobiliais, o pačios atrodo taip, tarsi tiesiai iš lovos su pižamomis išlipusios. Ir atvažiuoja lietuvaitė – kvepianti, gražiai susišukavusi, lengvas blizgis ant lūpų, su suknute ir basutėmis, laiminga ir visa švytinti.
Tos pačios moterys, bet dvi skirtingos sampratos, kaip turi atrodyti dama.
Mano vyras sako, kad Ispanijoje žodis „dama“ nėra populiarus ir vartojamas tik labai aukštuose visuomenės sluoksniuose. Visi kiti damos sinonimai sutelpa į vieną žodį – senjora (senora).
Turtingi ponai čia šventes, kaip ir Lietuvoje, švenčia su didžiausiu malonumu ir gana dažnai. Tik būti dama Ispanijoje daug paprasčiau nei Lietuvoje: jos – storos ar plonos – visokios sau gražios. Jas puošia vardiniai daiktai, dažniausiai nesuderinti su bendru įvaizdžiu, bet damos dėl to sau galvos nesuka, tiesiog mėgaujasi vakaru, vasara ir kompanija.
Šventė čia be jūrų gėrybių, šampano ir visų taip dievinamo ispaniško „jamon“ (vytintas kumpis. – Red.) neįsivaizduojama. Mat čia prisikirsti skaniai ir daug svarbiau nei gražiai ir sveikai atrodyti.
Visiems įspūdingiems skanėstams pinigų skiriama solidžiai ir tikrai poros dienų stovėti virtuvėje damoms niekada nereikia ir nereikės, nes pakviečiami asistentai iš geriausių restoranų, kurie viską paruošia svečių akivaizdoje be jokio vargo.
Negailima pinigų ir garsioms muzikos grupėms, didžėjams, bet dėl stalų dekoravimo ir puošimo drąsiai dedu didelį minusą. Lietuvėlė šioje srityje vėl šokteli į viršų. Žinau, jog mūsų damos ir be progos savo namus be asmeninių floristų puošia vien tam, kad būtų jauku pačioms ir svečiams.
Taigi Ispanijoje būti vietinių damų drauge nėra labai lengva, nes skirtumai dideli visur – ir išvaizdos, ir įvaizdžio, elgsenos, grožio suvokimo.
Lietuvoje tarp damų didelė konkurencija – kuri prabangiau, daugiau, geriau... O čia – kuo paprasčiau, patogiau. Nes pabandykite esant 35 laipsniams karščio išstovėti visą vakarą vilkėdama suveržtą suknutę ir avėdama aukštakulniais labutinais... Ispanėms ši misija tikrai neįmanoma. O lietuvėms – jokių problemų.
Nors ir aš kartais pagalvoju: kaip tas ponas Louboutinas turėjo nemylėti moterų, kad surado puikų būdą joms atkeršyti sukurdamas pačius netobuliausius, nors visų geidžiamus raudonpadžius batus žudikus.
Dama yra dama. Tai pirmiausia didžiausi įsipareigojimai pačiai sau. Niekada nėjau į renginį skolinta suknute, bateliais ar rankine.
Niekada neleidau sau neturėti laiko pasipuošti ir atbėgti bet kaip, tiesiai iš darbo ar iš daržo, o tai mūsų žvaigždėms, deja, būdinga. O jau nusipirkti padirbinį ir su juo rodytis viešumoje man tolygu pulti veidu į purvą. Šis reiškinys taip pat iki šiol nesvetimas žvaigždžių padangėje.
Būti dama – ne tik puoštis gražiais daiktais, priaugintais plaukais, bet ir laiku ateiti, laiku išeiti. Niekada nesivelti į intrigas, nekurti nebūtų istorijų, nedalyvauti jokiuose bulvariniuose skandaluose. Dama paprasčiausiai laikysis ne tokių jau ir lengvų įsipareigojimų pačiai sau.
Niekada nebuvau pilka pelė: nei senais gerais studentavimo laikais, nei gūdų XX a. paskutinį dešimtmetį. Todėl nepykite ant manęs, kad niekada negaliu suprasti apsileidusių moterų ir tų, kurios dirba kur kas daugiau nei jų vyrai, gulintys prieš televizorių ir vis dar negalintys atrasti savęs.
Niekada negerbiau ir tų, kurios, užuot ėjusios į grožio saloną, bėga vyrui alaus nupirkti – juk svarbiausia, kad tik jam būtų gerai, kokios ten procedūros! Su tokia filosofija tikros damos gyvenimo joms niekada nematyti, kaip tos tamsiosios Mėnulio pusės.
Nepaisant šių mažų trūkumų, lietuvės – pačios elegantiškiausios ir nuostabiausios grožio ambasadorės visoje Žemėje. O aš, gyvendama Ispanijoje, tikrai turiu dėl ko labai didžiuotis ir vaikščioti iškelta galva, kad esu lietuvė.
