Buvusi bankininkė, o šiandien verslininkė, rašanti didžiulio populiarumo sulaukiančius meilės romanus, – taip būtų galima pristatyti išvaizdžią lietuvę, įsikūrusią Katalonijoje, visai netoli Barselonos.
Galbūt jai netiktų emigrantės etiketė, nes viso interviu metu Živilė pabrėžia labai mylinti gimtinę ir čia sugrįžtanti taip dažnai, kaip tik gali.
Kūrybą ji pati vadina smagiu laisvalaikiu ir buvimu su savimi, nes laiko sugeba rasti ne tik rašymui, bet ir šeimos verslui, ir svarbiausiems jos gyvenime – dviejų sūnų mamos ir žmonos – vaidmenims.
– Kodėl Lietuvą iškeitėte į Ispaniją?
– Nesakyčiau, kad gimtinę į saulėtą kraštą iškeitėme, – veikiau atėjo laikas pokyčiams, naujiems iššūkiams, norėjosi ko nors nepatirto.
Ispanija man visada patiko dėl savo klimato, kultūros, gyvenimo būdo, todėl nutarę plėsti šeimos vyno verslą Pietų Europos šalyse su vyru Denissu, kuris yra estas (netgi dabartinės šios šalies prezidentės giminaitis), nesunkiai apsisprendėme įsikurti Barselonoje, kur nei per karšta, nei per šalta, patogus susisiekimas su visa Europa.
Tai nuostabus miestas ir jo apylinkės, greta Viduržemio jūra ir akademiškai stiprios daugiakalbės tarptautinės mokyklos.
O kur dar visada šviežias maistas, kuris mūsų šeimai labai svarbus. Čia gyvename jau antrus metus ir šio sprendimo tikrai nesigailime.
– Baigusi mokyklą pakėlėte sparnus į Vokietiją. Kodėl norėjosi iškeliauti?
– Baigusi mokyklą pradėjau studijuoti Vilniaus Gedimino technikos universiteto Verslo vadybos fakultete ir intensyviai dalyvavau studentų parlamento veikloje.
Taip atsirado galimybė išvykti į Štralzundo universitetą Vokietijoje pagal studentų mainų programą.
Studijos šiame nuostabaus Baltijos pajūrio miestelio universitete man taip patiko ir buvo tokios skirtingos nuo tuometės lietuviškos studijų programos, kad nedvejodama nutariau jas tęsti ir baigti būtent šiame universitete. Į Vilnių baigti mokslų nebegrįžau.
Studijuodama Vokietijoje susipažinau su savo vyru Denissu, su kuriuo kartu gražiai gyvename jau devyniolika metų ir auginame du nuostabius sūnelius.
Pasirinkau studijuoti ekonomiką, bankininkystę ir finansų valdymą, po to atlikau praktiką viename didžiausių Europos nekilnojamojo turto bankų, o žinią apie Lietuvą skleidžiau akademinėje studentų bendruomenėje, vadovavau tarptautinei Šiaurės šalių studentų organizacijai.
– Po studijų likote dirbti užsienyje?
– Iškart po bakalauro studijų baigimo ir praktikos buvau pakviesta dirbti „Bausparkasse Schwaebisch Hall“ banke. Mano karjerai labai padėjo kalbų mokėjimas – ne tik puikios lietuvių, vokiečių, bet ir anglų, rusų, estų, lenkų, šiek tiek ispanų kalbų žinios. Dirbau rinkodaros, vėliau – užsienio šalių plėtros departamentuose, teko prisidėti prie banko įvedimo į naujas rinkas. Mano projektai siekė Rumuniją, Vengriją, Kiniją. Visur, kur keliavau, įgijau puikios patirties tiek pačios bankininkystės srityje, tiek tarptautiniame verslo etikos kontekste, pažinau skirtingus mentalitetus.
Lygiagrečiai studijavau magistrantūroje tame pačiame universitete, tad teko apie tūkstantį kilometrų tarp vokiškojo Baltijos pajūrio ir Pietų Vokietijos dardėti traukiniais ar automobiliu kone kas savaitę.
Buvau įsimylėjusi, tad savaitgaliais susitikdavome su Frankfurte prie Maino dirbusiu mano vyru. Taip ant ratų pragyvenome keletą metų.
– Kaip judu susipažinote?
– Susipažinome universitete Štralzunde, kur jis studijavo atsinaujinančių išteklių inžineriją ir buvo metais vyresniame kurse.
Jis – estas, studijas, kaip ir aš, pradėjęs per mainų programą ir taip pat likęs, nes jas tęsė ne tik magistrantūros, bet ir doktorantūros programose.
Dabar stengiamės grįžti pasivaikščioti į mūsų studijų miestą kaip tik galime dažniau, nes ten liko galybė prisiminimų ir išgyvenimų, aplankome mūsų profesorius, pavalgome studentų valgykloje.
– O kaip atsidūrėte dabar jau bankrutavusiame Ūkio banke?
– Tiesą sakant, Vokietija buvo tapusi tikrais mano namais. Tačiau vieną dieną mano vyrą vokiečių kompanija paskyrė vadovauti Rytų Europos šalių regionui ir išsiuntė dirbti į naują biurą Vilniuje.
Ar ne paradoksas: mano vyras estas gyvena Lietuvoje, o aš pas jį skraidau į savo gimtąjį miestą Vilnių?
Taip porą metų skraidėme vienas pas kitą pirmyn atgal, tačiau galiausiai supratau, kad pamažu ateina laikas sėslesniam gyvenimui. Nors tuokart dvejodama, pasirinkau grįžti į Vilnių ir to vėliau tikrai nesigailėjau.
Pradėjau dirbti SEB banke, kur vadovavau vartojimo kreditų produktų kūrimui, o po poros metų gavau pasiūlymą vadovauti Privačios bankininkystės departamentui Ūkio banke. Tada man tebuvo 27-eri.
Tai buvo tikras iššūkis, nes tokių paslaugų, skirtų išskirtinės finansinės gebos klientams, mūsų šalyje dar nebuvo.
Žinoma, pasiūlymą priėmiau, nes man buvo įdomu daryti tai, ko mūsų šalyje nebuvo.
Pradėjome viską nuo nulio, po visai neilgo laiko jau turėjome daugybę modernių finansinių instrumentų svarbiausiems banko klientams, o aš dar buvau paskirta vadovauti banko Komunikacijos tarnybai. Tai buvo patirčių labai gausus laikas.
– Esate ragavusi ir diplomatinio gyvenimo, tame etape sutikusi ir Jo Ekscelenciją prezidentą V.Adamkų. Kaip tai įvyko?
– Mano tėvelis dirbo ambasadoriumi Vokietijoje, tad esu be galo laiminga dar studentė turėjusi neįkainojamos patirties dalyvauti daugybėje diplomatinių, prezidentinių bei kitų aukščiausio rango tarptautinių priėmimų ir renginių, padėti organizuoti juos, vertėjauti, lydėti Lietuvos delegacijas ir aukščiausius šalies bei įmonių vadovus įvairiose kelionėse ir derybose.
Nuostabų įspūdį paliko Lietuvos pirmoji pora Valdas ir Alma Adamkai, kai jiems Vokietijoje teko vertėjauti. Esu be galo laiminga pažinusi šią nuostabią Lietuvos porą, kurią laikau absoliučiu vidinės elegancijos ir erudicijos pavyzdžiu.
– O kas jus įkvėpė pradėti rašyti romanus ir apie ką jie?
– Rašymas dar nuo vaikystės buvo mano hobis, esu sėkmingai dalyvavusi ne viename jaunųjų kūrėjų konkurse, baigiau literatūrinę gimnazijos klasę.
Tačiau gyvenimo su kūryba niekada nesiejau – visada rašau slapyvardžiu Rebeka Raich. Jis atsirado absoliučiai spontaniškai. Rašymas, kad ir koks sėkmingas jo rezultatas būtų, visada liks laisvalaikio praleidimo būdu ir galimybe išsikrauti.
Kas šoka parašiutu, kas slidinėja, o aš mielai praleidžiu keletą valandų dėliodama savo mintis popieriuje. Esu parašiusi 4 meilės romanus apie išskirtinių vyrų ir moterų santykius. Pakeliui jau ir penktasis mano kūrinys.
– Kur semiatės įkvėpimo? Kas jie – jūsų romanų herojai?
– Žmonės, žmonės ir dar kartą žmonės, sutikti ar vos pamatyti mano gyvenime. Jie yra didžiausias įkvėpimo šaltinis!
Mano istorijų herojai – ir išgalvoti, ir tikri, pažinti mano gyvenimo kelyje, su išgalvotų istorijų priemaišomis, nuotykiais, išgyventomis situacijomis. Man patinka, kad mano romanuose yra ir tikrų istorijų, ir išgalvotų.
Manau, kad romanui tai suteikia tam tikro žavesio, paslapties – juk skaitytojas nežino, kur tikros, o kur išgalvotos situacijos. Mano romanai – apie meilę, gyvenimo nuotykius. Dažniausiai pagrindinės mano romanų veikėjos – įdomios, išskirtinės, stiprios, žavingos moterys. Nesistengiu rašyti biografijų ar autobiografijos, leidžiu mintims plaukti laisvai.
– Ar tiesa, kad gero literatūros kūrinio be meilės būti negali?
– Be meilės apskritai gyvenime nieko negali būti! (Šypsosi.) Tiek darbai, tiek bendravimas yra kokybiški tuomet, kai juose yra atitinkamos formos meilės dalelių, romantikos.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Kadangi gyvename Viduržemio jūros pakrantėje, kasdien su vyru per siestą apeiname keletą kilometrų pajūriu, dievinu pliažą, saulę ir šilumą, važinėjame dviračiais ir riedučiais.
Mėgstame keliauti, kopti į kalnus – dėl jų esame išmaišę kone visą Vokietiją, Austriją, Šveicariją bei Skandinavijos šalis, tačiau beveik kasmet grįžtame į mūsų labai mylimą kalnų kaimelį Slovakijos Aukštuosiuose Tatruose, kur jaučiamės tarsi grįžę į savo namus.
Be abejo, kasmet bent mėnesį praleidžiame Palangoje, kuri man dar nuo vaikystės yra nuostabiausias pasaulio kurortas ir širdies namai. Turėdami keletą laisvų valandų žaidžiame golfą ir porąsyk per savaitę – tenisą.
– Koks jūsų gyvenimo kredo?
– Visas likimo dovanas priimti su tikėjimu ir optimizmu, nesidžiaugti radus ir neliūdėti praradus, o kurti savo kelią pasitikint savimi, nepaisant klaidų ar nesėkmių.
– Vaikystėje svajojote būti Holivudo aktore ir pralėkti baltu „Ford“ kabrioletu. Apie ką dabar svajojate?
– Oi, pamenu, kaip kadaise viename interviu atskleidžiau šią paslaptį. (Juokiasi skardžiu balsu.)
Maža mačiau save užaugusią vaidinant kine ir lekiant mažučiu kabrioletu, tačiau šiandien vairuoju didelį visureigį, kuriame turi tilpti įvairi sūnelių sporto, mokyklos ir būrelių manta, o ekrane kaip aktorė taip niekad ir nepasirodžiau.
Išties šiandien stengiuosi ne svajoti, o mėgautis kiekviena diena ir semti iš jos viską pilnomis rieškučiomis.
