Justina yra dizainerė, mados eksperimentų entuziastė, tvarios mados šalininkė ir judėjimo „Pretty Ugly“ bendrakūrėja. Ji drąsiai rengiasi, derina aksesuarus. Pavyzdžiui, kartais vietoj pastarųjų ji naudoja buities daiktus (vietoj rankinės – plastikinis maišelis, vietoj šalio – sniego baltumo pūkuotas vonios kilimėlis) ir stebi žmonių reakcijas. Vėliau šiuos eksperimentus dokumentuoja tinklaraštyje.
– Justina, ką patartum žmonėms, kurie nori atrasti savitą stilių?
– Pirmiausia – mažiau sėdėti internete ir bent kuriam laikui atsisakyti „Instagram“ ir „Pinterest“. Šiose programėlėse prisižiūrėtos tendencijos nesąmoningai nusėda mūsų pasąmonėje ir imame galvoti, kad vienas ar kitas dalykas mums patinka ir mes jo norime. Tačiau nebūtinai. Būtent atsiribojimas nuo svetimų įvaizdžių ir kuriamos iliuzijos man tapo raktu į savitą stilių.
– Kaip būdama dizainere sugebėjai atsisakyti socialinių tinklų, kurie yra tarsi tavo darbo dalis?
– Vasarą baigusi mados dizaino magistro studijas labai daug laiko praleidau instagramindama. Vieną dieną atsigavau ir supratau, kad praėjo mėnuo, o aš per jį nieko taip ir nenuveikiau. Labai susinervinau ir sustabdžiau savo paskyras socialiniuose tinkluose. Iš pradžių buvo sunku, nes būdavo pasiimi į rankas telefoną, atsirakini ir supranti, kad nėra ko ten įsijungti, tada jį uždarai ir padedi. Perpratusi šį refleksą ėmiau jį pastebėti ir kituose. Mes visi giliai įklimpę (šypsosi).
– Tinklaraštyje kalbi ne tik apie madą, bet ir apie lyčių lygybę, saviraišką, tvarumą, estetiką. Kurios temos tau įdomiausios?
– Man įdomu stebėti ir perlaužti su moterimis susijusius stereotipus. Neva moteris yra grožis, jaukumas, mielumas. Kokia yra moteris pagal visuomenės kuriamą paveikslą? Kaip ji turi atrodyti? Kokia turėtų būti jos oda, dantys, kūno formos... Matau tame gana daug neteisybės, todėl norisi šiomis temomis kalbėti garsiai. Stengiuosi tai daryti nemoralizuodama. Žaismingai.
– Ar pati išgyveni dėl šių stereotipų? Savo išvaizdos?
– Be abejonės, kaip ir daugeliui jaunų žmonių man stigo pasitikėjimo ir drąsos išsiskirti iš kitų. Buvau viskuo nepatenkinta: savo veido bruožais, kūnu, dantimis. Taip pat nuo pirmų klasių pastebėjau ir nelygybę, kad merginoms taikoma daugiau standartų. Tad visa mano kūrybinė kelionė ir kostiumo dizaino studijos tapo ne tik saviraiškos laisve, bet ir savęs priėmimo tokia, kokia esu bei galimybe padrąsinti kitus. Noriu įkvėpti pasitikėjimui, padėti atsipalaiduoti ir negaišti laiko bandant save pakeisti, o, juolab, nešvaistyti savo gražiųjų metų savigraužai.
– O kiek, tavo nuomone, kainuoja atrodyti savitai ir originaliai?
– Apsirengti galima ir labai nebrangiai. Tačiau tam reikia skirti laiko ir pastangų. Drabužių ieškojimas man – tarsi lobių paieška. Nesu pirkimo internetu mėgėja – man svarbu paliesti, pasimatuoti ir tik tada nuspręsti, ar noriu to daikto. Tačiau, pirmiausia, prieš skubant pirkti svarbu pabūti tyloje ir ramybėje bei paklausti, kaip iš tiesų nori atrodyti. Aš asmeniškai supratau, kad man patinka mielas ir linksmas stilius. Savo drabužių derinius mėgstu apkrauti ir nuolat balansuoju ant kičo ribos, bet lazdos, tikiuosi, neperlenkiu (šypsosi).
– Tinklaraštyje kalbi apie tvarumą. Ką patartum norint būti sąmoningu madistu?
– Nesakau, kad visi turi pirkti drabužius, tarsi, juos nešios visą gyvenimą. Tačiau tikrai kartais svarbu pagalvoti, kiek laiko tas drabužis mus džiugins. Jei perkate progai, pagalvokite, kur jis keliaus toliau: ar jį perparduosite, o gal padovanosite ar paaukosite labdarai? Taip pat nebūčiau kategoriška kalbant apie spontaniškus pirkinius, tačiau tokius pateisinu 1–2, o ne 10 neapgalvotų megztinių ir sijonų per kartą.
Galiausiai, drabužius reikia mylėti ir prižiūrėti. Galbūt ne visada juos būtina skalbti kartą padėvėjus? Gal užtektų išvėdinti ar tik praplauti atsiradusią dėmelę? Dar vienas tvarios mados patarimas, kuriuo pati dažnai vadovaujuosi, – pabodusius drabužius visada galima perdaryti: iš ilgos suknelės pasidaryti trumpą, iš švarko – liemenę ir panašiai.
