Tad papasakosiu, kas man labai gėda ir kodėl. Neee, dėl šios gėdos aš neišgyvenu taip, kaip kai kurie žymūs žmonės, savo sėkmę ir žinomumą grindžiantys vidinėmis nelaimėmis ir nepertraukiamomis vaikystės egzaltacijomis. Tiesą sakant, ši gėda verčia mane išsitiesti, ne susigūžti, dar daugiau matyti, daryti ir dar daugiau atleisti.
Man gėda skaityti portalų komentarus. Gėda dėl visuotinio neraštingumo valstybėje, kurioje vis tik privalomas mokslas iki šešiolikos. Man gėda dėl tamsos, sklindančios iš TV laidų, socialinių tinklų, rimuotų reklamų, skurdžios muzikos ar primityviu humoru žongliruojančių lietuviško kino komedijų. Perfrazuojant Sigitą Parulskį, dėl minios, kuri ilgisi lito, vyžų ir choleros.
Jaučiu gėdą dėl visažinių mamų ir tėčių, nuostabiai ir kartu įsakmiai it Mirga Gražinytė-Tyla diriguojančių pedagogams, gydytojams, policininkams, socialiniams darbuotojams ir visiems kitiems, kam tik įmanoma diriguoti.
Gėda dėl portalų antraščių, mintantančių vienų bukapročių atvirumu, o gal gniutulą gerklėj keliančiu liguistumu apie regimas skraidančias lėkštes, visagydantį užkalbėtą vandenį ar viso gyvenimo siekį - susidėti krūtų implantus.
Man gėda, kad nuostabios idėjos portalas #nebegėda, skatinantis pažinti save bei savo kūną, ginantis žmogaus orumo ir teisių sąvokas, taip ir neužstojo Julijos Janus, kito dizainerio išvadintos bulve, tačiau pristatė naujų prostatos masažuoklių ar kvietė dalintis menstruacijų nuotraukomis. Ne, man negėda dėl menstruacijų, man gėda dėl pačios idėjos tai fotografuoti beprasmiškumo.
Man gėda skaityti, kaip Meksikos pasienyje narvuose laikomi nelegalūs migrantai, Sirijoje žudomos skaitančios moterys, o premjeras nemano, jog ministrės kompetencija prilygsta ministro. Gėda regėti viešai besiskiriančių porų rietenas, pikantiško gyvenimo ir turto dalybas. Gėda, kai piktaširdžiai komentatoriai neskiria suknelės ar švarko kritikos nuo juos dėvinčiųjų personalijų, tada paleidžia iš savo vidinių terariumų šlykščius žodžių roplius ir gyvates. Gėda, kai žmonės, kurie turėtų bent nutuokti apie aprangos etiketą, neskiria kostiumo nuo džemperio.
Gėda dėl savo šalį, jos istoriją ir ateitį juodinančių žmonių - paprastai tai būna asmenys, prie nacionalinės gerovės prisidedantys tik visko nemokamo troškimu. Gėda, kad uždarom prieš nosį duris kaimynui, bet graudulingu veidu aukojam nutrauktaūsių tarakonų gelbėjimo fermai.
Man gėda dėl vis dar gajos nuostatos, jog demonstratyvus ekonominis pajėgumas, suspaustos krūtys, trumpi sijonai ar dideli raumenys matuoja mūsų seksualumą. Gėda, kad visuotine seksualumo idioma netampa protas, šarmas ar šypsena. Ir net akimirkai kvėpuoti tampa truputį lengviau, kad instagrame išplatinta vištos kiaušinio nuotrauka aplenkia lepūnėlę Kyllie Jenner.
Anglo Samuelio B. Rowbothamo dar 1800-aisiais iškelta Plokščios žemės idėja išaugo iki kelis šimtus tūkstančių žmonių vienijančios bendruomenės. Tamsa, paremta religinėmis prielaidomis, nenoru kritiškai mąstyti ir kategoriškumu, XXI a. išlieka dogma! Skandalas, ne kitaip. Nes niekam nebegėda būti nemokša, nevala ar narcizu, nedorėliu, bevaliu, tuščiagarbiu. Taip, man gėda ir dėl to. Man gėda, kad kitiems nebegėda.
