Muzikinį duetą „DuoViola“ sukūrusiems kauniečiams altininkams buvimas nuolat kartu – neįkainojama privilegija, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Vienas kitą sutuoktiniai vadina artimais ir brangiais žmonėmis, skirtais likimo.
Ketverius metus Gertrūda ir Laimis puoselėja santuokinius saitus ir kartu įgyvendina kūrybinius sumanymus.
Juodu vienas kitą įkvepia, papildo, palaiko net sudėtingiausiose situacijose ir nuolat stumia į priekį.
Pora mėgaujasi įdomiu ir pilnatvės gausiu savo gyvenimu.
Gertrūda ir Laimis nuolat tampa kitų žmonių įsimintinų akimirkų liudytojais.
Šeimą sukūrę ir į muzikantų bei renginių vedėjų duetą „DuoViola“ susibūrę styginių instrumentų atlikėjai keri jaunatviškumu, veržlumu, ekspresija.
Altais jų atliekami klasikiniai, roko, lengvojo džiazo, populiarios muzikos kūrinių perdirbiniai širdį virpina išskirtiniu skambesiu ir Lietuvoje retai girdimomis styginių instrumentų improvizacijomis.
O poros iškeltas iššūkis – muzikavimą suderinti su renginių vedimu vestuves, krikštynas, jubiliejus, įmonių vakarėlius paverčia šiltomis, žaismingomis ar, priešingai, rimtomis, solidžiomis, iškilmingomis šventėmis.
– Gertrūda, Laimi, kaip jums kilo mintis sukurti šeimyninį muzikinį duetą?
Laimis: Irstėmės vieną vasaros vakarą valtimi ežere viduryje miškų ir garsiai išsakėme tai, apie ką jau seniai abu galvojome.
Smuikais griežiame nuo pat vaikystės, abu esame tos pačios specialybės muzikantai – profesionalūs altininkai, abu grojame Kauno miesto simfoniniame orkestre.
Vos įsibėgėjus mūsų draugystei pajutome, kad abiem patinka vienas kito grojimo stilius, nors jis ir gana skirtingas. Pamėginome groti kartu ir susigrojome.
Gertrūda: Laimis buvo mūsų muzikinio dueto atsiradimo iniciatorius, o aš daugiau prisidėjau prie to, kad tapome ir švenčių vedėjais.
Mačiau, kad vyras turi gabumų bendrauti su žmonėmis, jam patinka dėmesys. Aš ir anksčiau esu vedusi koncertus, konkursus bei renginius.
Tai man nebuvo naujiena. Grojimas papildo renginių vedimą, ir atvirkščiai. Ir mes vienas kitą šventėse papildome.
– Ne paslaptis, kad šiuo metu ir muzikantų, ir renginių vedėjų pasirinkimas yra didelis. Ar kurdami muzikinį duetą nesibaiminote, kad liksite nepastebėti?
Laimis: Man patinka Paulo Coelho išsakyta mintis: „Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą.“
Gertrūda: Reikia tikrai labai daug dirbti. Niekas nepasidaro tiesiog šiaip, savaime. Kadangi profesionaliai grojame ne tik klasiką, bet ir populiarius kūrinius, kuriuos žmonės labiau priima, tai mums padeda išsiskirti iš kitų atlikėjų.
Dažniausiai grojame kiek kitokiose, nei įprasta, šventėse. Jose žmonės vertina profesionalumą, instrumentinę muziką, improvizacijas, kūrybiškumą, laisvumą.
Kiekvienas renginys turi savo kertinius pamatus, tačiau žmonių lūkesčiai skirtingi. Mes siekiame sukurti nepamirštamą vaizdo ir garso derinį, į žmonių atmintį įrašyti emociją.
O patys kaskart trokštame tobulėti, padaryti geriau nei anksčiau. Svarbu ir tai, kad žmonės gali užsisakyti, kokias dainas jie norės išgirsti savo šventėje.
– Tenka girdėti, jog drauge gyvendami ir dirbdami žmonės vienas kitam pabosta, moteris vyrui nustoja būti mūza, o vyras tampa mažiau galantiškas ir dėmesingas. Dirbdami kartu matote daugiau pranašumų ar trūkumų?
Laimis: Ir mes girdime, kad ir gyventi, ir dirbti kartu yra sunku. Tačiau šioje situacijoje įžvelgiame tik privalumų. Mums nereikia su svetimais muzikantais derinti susitikimų ir repeticijų laiko.
Mes turime tą patį tikslą: artumas, supratimas, noras kurti – mūsų variklis. O ir žmonės, išgirdę, jog esame šeima, mus priima labai šiltai ir maloniai.
Esu pagalvojęs, o jeigu muzikiniame duete vietoj Gertrūdos būtų kitas žmogus, ar galėčiau jam išlieti susikaupusias emocijas?
O gal jas slopinčiau ir viduje lyg sunkų akmenį nešiočiausi? Ar tuomet galėčiau mėgautis kūrybos laisve?
Gertrūda: Žinoma, neapsieinama be sąmojingos kritikos, kai kurios pastabos nepatinka, pasitaiko net konfliktinių situacijų. Tačiau jos mus brandina ir augina.
Leidžia suprasti, kad nieko nėra geriau už tai, kad esame drauge. Niekuo taip nepasitikėčiau vesdama renginius ar grodama kaip savo vyru.
Laimis: Mokomės pastabų nesuasmeninti, o priimti kaip darbo ir tobulėjimo dalį. Net ir pyktelėjęs vėliau suvoki: juk žmogus tau pasakė gero linkėdamas.
Man svarbu, kad mes abu siekiame nesustoti, negalvojame, kad užteks to, ką esame pasiekę.
– Jūsų pažinties istorija dvelkia aistra ir romantika? Gertrūda, ar Laimiui ilgai teko užkariauti jūsų širdį?
Gertrūda: Manau, čia likimas. Esu kaunietė, bet mokslus baigiau Vilniuje. Studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Neslėpsiu, mėginau gyvenimą kurti Vilniuje, tačiau širdis kažkodėl labai traukė grįžti gyventi į Kauną. Grįžusi gavau darbą Kauno miesto simfoniniame orkestre, kur sutikau Laimį. Grojome vienas šalia kito.
Visiškai neturėjau jokių minčių, kad mes galėtume būti kartu, tiesiog kurį laiką bendravome draugiškai.
Laimis: Mane taip pat tarsi nematoma ranka likimas atvedė į orkestrą. Nors gavęs Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos, kurią yra baigusi ir Gertrūda, atestatą buvau nutaręs, kad man muzikos gana.
Įstojau į turizmą, bet po 3 dienų supratau, kad nesu savo vietoje. Prisimenu, sėdžiu antrąją mokslo metų dieną paskaitoje ir svarstau, ką aš čia veikiu.
Viskas pasirodė svetima, nesuprantama. Ir staiga galvoje pradėjo skambėti muzika.
Suskubau nunešti dokumentų į Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją, įstojau, pradėjau dirbti orkestre ir vieną dieną sutikau Gertrūdą.
Tiesą sakant, tuomet net negalvojau apie meilę ar vedybas. Buvau labai jaunas. Nemaniau, kad turiu šansų – juk ji jau buvo subrendusi, už mane vyresnė 4 metais.
O ir mylimosios tuomet neieškojau, buvau labai atsipalaidavęs, bendraudamas nesistengiau Gertrūdai įtikti ar užkariauti jos širdies.
– Tačiau meilė nepaisė nei amžiaus skirtumo, nei to, kad buvote nusiteikę bendrauti tik draugiškai? Kuo vienas kitą sužavėjote?
Gertrūda: Buvau nusivylusi gražuoliukais vyrais, kurie bando pasirodyti esantys kieti ir nepakartojami. Laimis nuo pirmųjų pažinties dienų buvo nuoširdus, paprastas, labai simpatiškas ir mielas žmogus, kuriam nereikėjo niekuo apsimetinėti. Bendraujant pamažu atsirado kitokie jausmai.
Laimis: Pradėjome draugauti, supratau, kad Gertrūda yra man skirta moteris. Po pusės metų pasipiršau.
– Dažnai grojate kitų žmonių santuokos ceremonijose ar vestuvių puotose. O kokios buvo jūsų vestuvės?
Laimis: Jokios pompastikos nebuvo. Santuokos ceremonijoje dalyvavome tik mes ir liudytojai. Vėliau apie vestuves pranešėme artimiesiems ir bičiuliams.
Gertrūda: Buvo šaltas, gražus, magiškas, pilnas sniego sausio rytas. Tokio pamiršti neįmanoma.
– Ką jums reiškia šeima?
Gertrūda: Esu kilusi iš gausios šeimos, turiu dvi seseris ir tris brolius. Mūsų ryšys yra labai stiprus, šeima man reiškia labai daug. Stengiamės, kiek įmanoma, vieni kitus aplankyti, pabūti. Su Laimiu taip pat puoselėjame savo santuoką, remiamės kertinėmis šeimos vertybėmis. Kai turėsime savo vaikų, juos irgi ugdysime rodydami, kad svarbiausia gyvenime – šeima ir meilė.
Laimis: Man šeima nuo vaikystės taip pat buvo ir yra labai svarbi, nors ji mažesnė už Gertrūdos. Bet už tai aš dar turiu 93 metų prosenelę, kurią su Gertrūda aplankome paprastai su pačių virta sriuba.
– Kiek žinau, muzika jus gyvenime lydi neatsitiktinai. Abiejų jūsų šeimos muzikalios?
Gertrūda: Mūsų šeimos ir giminės muzikinis kelias prasidėjo nuo mano senelio Pranciškaus Beinario – kompozitoriaus, vargonininko bei balsingosios jo žmonos Danguolės. Mamos balsą paveldėjo ir mano teta chormeisterė Danguolė Beinarytė.
Puikiai pamenu dieną vaikystėje, kai mama paklausė, ar noriu groti smuiku, kaip ir mano dvi seserys. Žinoma, kad norėjau. Man buvo šešeri. Mama Birutė, kuri kuria nuostabias eiles ir dievina muziką, mane nuvedė į Juozo Naujalio muzikos gimnaziją. Šią gimnaziją jau buvo baigęs ir obojaus specialybę Vilniuje studijavo mano vyriausias brolis Robertas, kuris šiuo metu yra profesorius ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Pučiamųjų instrumentų katedros vedėjas, ansamblio „Musica humana“ vadovas.
Su tuomet dvyliktoke seserimi Karolina, kuri dabar yra Kauno styginių kvarteto pirmasis smuikas, J.Naujalio muzikos gimnazijos smuiko mokytoja, į mano pirmąją, o jai paskutinę rugsėjo 1-ąją mokykloje ėjome susikibusios už rankų.
Su seserimi Klementina iki šiol kartu grojame Kauno miesto simfoniniame orkestre.
Mano brolis Paulius keletą metų lankė Kauno pirmąją muzikos mokyklą, gitaros klasę, bet jis šiuo metu vienintelis iš mūsų brolių ir sesių gyvenimo nesieja su muzika. Mano tėtis Robertas taip pat susijęs su muzika. Jis turi gražų balsą.
Laimis: Mano mama Dalia Krunglevičienė – pianistė. Ji – Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos koncertmeisterė, mano sesuo Simona taip pat mokėsi griežti smuiku.
– Esate išskirtinė pora dėl to, kad propaguojate vaisiavalgystę. Kas tai – mados vaikymasis?
Laimis: Antrus metus valgau vien termiškai neapdorotus vaisius. Vaisiavalgystė mano gyvenime atsirado dėl tam tikrų sveikatos problemų. Prieš kiek laiko medikai man pasiūlė tradicinį gydymą, bet jo atsisakiau ir ėmiau ieškoti kitų kelių.
Pradėjau laikytis dietų, iš pradžių atsisakiau tik kai kurių produktų, o vėliau ėmiau valgyti vien vaisius. Tokia mityba man tinka ir patinka. Jos pagrindas – sultingi vaisiai, vasarą valgau ir agurkus bei pomidorus.
Gertrūda: Aš nesu visiška vaisiavalgė. Tačiau labai palaikau Laimį. Mano racione taip pat labai daug vaisių, vengiu miltų, cukraus, mėsos patiekalai ant mano stalo būna retai.
– Šventėse žmonės turbūt stebisi išgirdę, dėl kokios priežasties vedėjai atsisako valgyti jų pasiūlytų kepsnių?
Laimis: Renginiuose labai dažnai mums abiem padeda po kepsnį. Jie tikrai kraipo galvą sužinoję, kad nevalgau mėsos ir kitų produktų, išskyrus vaisius.
Gertrūda: Yra buvę keli atvejai, kai suvalgiau sau ir Laimiui padėtus kepsnius. Tačiau dažniausiai jų taip pat atsisakau.
– O kaip atrodo vaisiavalgių dienos mityba? Ar pakanka vien iš vaisių gautų medžiagų?
Laimis: Pusryčiams gali būti ananasas, pietums – vynuogės, sultys, žolelių arbata, vakarienei – salotos arba koks nors vaisius, uogos. Mano savijauta puiki.
Gertrūda: Šiandien rytą paruošiau obuolių ir juodųjų serbentų glotnutį. Kadangi mūsų laukia kelionė iš Kauno į Vilnių, supjausčiau ir į dėžutes sudėjau du ananasus, melioną, pridėjau džiovintų vaisių.
– Kaip ilsitės? Ar turite pomėgių?
Gertrūda: Man labai patinka geri filmai. Juos galėčiau žiūrėti kas vakarą. Dar labai patinka būti gamtoje, ten kuriu savo eiles.
Laimis: Man taip pat labai patinka būti gamtoje, vaikščioti basomis. Tikiu, kad susilietimas su žeme padeda atgauti jėgas, įsikrauti energijos.
Gertrūda: Būna dienų, kai sugalvojame nuveikti ką nors netikėta. Visai neseniai nutarėme aplankyti Kauno senamiesčio kiemus, kuriuose dar nesame buvę. Tos žvalgytuvės tikrai maloniai nustebino.
– Aistrą kelionėms turite?
Laimis: Dirbdami po Lietuvą keliaujame nemažai. Būna, kad per dieną tris skirtingus regionus aplankome. Esu maksimalistas, man norisi daug dirbti. Gertrūda nori daugiau poilsio. Prižadėjau nupirkti poilsinę kelionę. Pažadą įvykdžiau. Tai turėjo būti staigmena žmonai. Bet jeigu jau paklausėte, išduosiu paslaptį. Gertrūda, vyksime į Kretą.
– Kokių turite svajonių, planų?
Gertrūda: Trokštame pamatyti ir aplankyti kuo daugiau pasaulio. Viena svajonių – gyventi arčiau gamtos. Tikrai netapsime ūkininkais, bet sode kartais pasikrapštyti būtų smagu.
Laimis: Dar būtų smagu peržiemoti kur šilčiau. Lietuviškas žiemas ištverti sunku. Jeigu kalbama apie kūrybą, tai ruošiamės į savo pasirodymų programą įtraukti elektrinius altus.
