Terapija sporto salėje užsitęsė iki šiol ir tai ne tik tapo pagalba sprendžiant bet kokio plauko bėdas, bet ir privedė scenos artistą prie esminių kūno pokyčių. O viskas prasidėjo nuo parketo. Su partnere pelnęs pergalę televizijos šou „Šok su manimi“ D.Vaitiekūnas suvokė dievinantis judesį. Vis dėlto sportiniai šokiai taip ir liko praeityje.
„Kai projektas baigėsi, likau sutrikęs – ką daryti toliau? Juk mano specialybė nėra sportiniai šokiai. Gal užteks. Praėjus keleriems metams buvo pradėtas statyti miuziklas „Rent“, jis man tapo vienu reikšmingiausių spektaklių. Teko labai daug šokti, dainuoti. Tuokart nusprendžiau dar labiau susirūpinti savo šokių ir vokalo įgūdžiais. Ėmiau mokytis dainavimo, susiradau šokių mokyklą. Čia koncentravausi į hauso ir „vogue“ muzikos stilius.
Treniruotes lankydavau kaip išprotėjęs – 3–4 kartus per savaitę. Gatvės šokiai man, augusiam ant asfalto, nepasiturinčioje šeimoje, arčiau širdies nei sportiniai“, – kalbėjo pašnekovas.
Polinkis į aktyvų judesį Dominyką pagaliau atvedė ir į sporto klubą.
Radęs vietą, kurioje nesijuto nejaukiai dėl to, kad nemoka vieno ar kito pratimo, kur galėjo pasidžiaugti humoro jausmo nestokojančių bendražygių draugija, aktorius taip priprato prie svarmenų, kad šiandien tai jam – kasdienybė.
„Anksčiau mano santykis su sportu buvo gana komplikuotas. Pasižadėdavau, kad sportuosiu, ir laukdavau tinkamo laiko: Rugsėjo 1-osios, vasaros, Naujųjų metų. Nusipirkdavau abonementą, nueidavau vieną kartą, labai nejaukiai pasijusdavau, nes nežinodavau, ką daryti, apsisukdavau ir išeidavau.
Tačiau prieš kelerius metus pajutau itin stiprų poreikį kur nors palikti užklupusias negandas.
Užsukęs į tuomet dar naują Tomo Stūglio sporto klubą pagaliau radau tai, ko trūksta. Supratau, kad be galo svarbus yra ne tik mano paties, bet ir trenerio požiūris. Juk motyvaciją pačiam iš savęs išspausti be galo sunku. Nieko čia keista, kad daug kam taip ir nepavyksta.
Sportavimas yra įgūdis, ištreniruojamas per kurį laiką ir palaipsniui. Man patiko vieno sporto mediko pasakymas: „Yra du keliai: evoliucinis ir revoliucinis. Revoliucinis – kai savo įpročius stengiamės pakeisti greitai, bet mums galiausiai nepavyksta, nes kūnas parodo vidurinį pirštą.“
Aš labiau tikiu evoliuciniu būdu, nes blogiausia, ką galima sau padaryti – viską radikaliai pakeisti“, – įsitikinęs D.Vaitiekūnas.
– Iš daugybės kūno rengybos aistruolių teko girdėti apie sporto salėje gaminamą laimės hormoną. Paaiškinkite, kaip sportas keičia jūsų jausmus? Juk esate kalbėjęs, kad dėl asmeninių išgyvenimų teko kreiptis ir į psichoterapeutą.
– Sportas grąžina man pusiausvyrą – sureguliuoja emocinę savijautą. Atrodo, kad sportuodamas išprakaituoju visus nemalonius jausmus, energijos perteklių ir nerimą. Pastebėjau, kad kaskart į sporto salę atsinešęs kokią nors problemą per tą valandą arba pakeičiu požiūrį į tą klausimą, arba randu atsakymą. Po treniruotės beveik visada jaučiuosi puikiai. Na, nebent sportuoti einu pervargęs.
Na, o psichoterapija gelbėjo man pratinantis prie sporto ir pozityvaus požiūrio į kūną. Mes gi niekada šimtu procentų nebūsime patenkinti savo išvaizda. Aš, pavyzdžiui, negaliu priimti savęs tunkančio, tačiau tai nutinka kaskart, kai tik nuklystu nuo sveikesnio gyvenimo kelio. Tuomet lengvai priaugu riebalų, sumažėja raumenys. Bet kadangi kūno rengybos varžyboms nesiruošiu – stengiuosi mokytis priimti save tokį, koks esu. Vis dėlto sportas paskatina stoti į akistatą su savimi ir leistis į atvirą pokalbį su savo kūnu.
– Sportuojantieji dažnai būna ir didžiausi blaivybės entuziastai. Kaip yra jūsų atveju?
– Nenoriu virsti savų ambicijų vergu. Netikiu jokiais radikaliais gyvenimo sprendimais. Manau, kad žmogui galima viskas, ko nori. Tad šiuo atveju man malonu ir su draugais susitikti, ir vyno vieną antrą taurę išgerti, ir pavakaroti mieste. Nematau problemos.
Nesiekiu iš savęs padaryti kokio nors visomis prasmėmis išvalyto antžmogio. Aš esu žmogus su visomis savo silpnybėmis. Ir jeigu kartais neleisčiau sau pasimėgauti tomis mažomis nuodėmėmis, man būtų be galo sunku išlaikyti sportinį režimą ir rūpintis savo kūnu. Kai žinau, kad galiu sau leisti bent dienai atitrūkti nuo režimo, jaučiu mažesnę įtampą, tad sportas man netampa nei vargu, nei darbu.
– Kalbant apie sportininko mitybą, ar stengiatės laikytis įtempto proteino kokteilių ir papildų režimo?
– Šiemet mano rezultatai sporto salėje ir pradėjo ryškėti dėl to, kad pradėjau dirbti su labai ambicingu treneriu Antanu Goreliku. Mes abu pasitarę nusprendėme, kad man reikia pradėti laikytis griežtesnio mitybos plano. Stengiuosi surinkti tam tikrą kiekį organizmui reikiamų medžiagų, palaikyti angliavandenių, baltymų, riebalų pusiausvyrą.
Kartais geriu papildus, o kai daugiau išprakaituoju, stengiuosi išgerti daugiau mineralizuoto vandens. Įprastai su maistu viso baltymų kiekio, kurio pakaktų raumenims auginti, mes nesuvartojame. Tad tenka susimaišyti ir baltymų kokteilių.
– Ar gyvendamas tokiu intensyviu darbo, šokių ir sporto režimu neužsitraukėte artimųjų, bičiulių nemalonės? Skiriate jiems laiko?
– Idealiu atveju į sporto salę einu triskart per savaitę, o šokti – du. Tad didesnio fizinio krūvio man kliūva penkis kartus per savaitę. Vis dėlto mano profesija dažnai to neleidžia. Tai spektaklis, tai gastrolės, tai renginys, tai repeticija.
Artimieji ir draugai jau pripratę prie to, kad esu užsiėmęs. Daugiausia bendrauju su tokiais pat užsiėmusiais. Tad ne, sportas tikrai neapvertė mano kasdienybės aukštyn bamba. Aš tiesiog mažiau dirbu ir daugiau laiko skiriu sau. Nes sportas ir šokiai yra tai, kuo mėgaujuosi. Priešingu atveju tiesiog daugiau dirbčiau.
– Kaip apskritai toks sveikuoliškas gyvenimas ir tvirtas kūnas pakeitė jūsų gyvenimą?
– Sportinė disciplina ir rūpinimasis savo kūnu padeda sutvirtinti santykį su savimi. Nes tenka nuolat grįžti prie šio klausimo ir mokytis priimti savo kūną pozityviau. Taip pat sportas ugdo daug įgūdžių, kurie padeda ugdyti ištvermę.
Na, o pagrindinė priežastis, kodėl sportuoju, yra mano sceninė veikla, kuri kartais būna labai aktyvi. Tiek koncertuose, tiek spektakliuose. Dabar mano profesinė ir sceninė ištvermė yra daug didesnė net tuomet, jeigu esu pavargęs ar dėl ko nors susikrimtęs. Mano kūnas jaučiasi geriau, o ir aš pats esu labiau savimi patenkintas. Visada norėjau turėti tam tikrą režimą ir pagaliau jį susikūriau.
– Šį sezoną nebematome jūsų LRT televizijoje, kur vedėte laidą „Kultūros diena“. Ar pasitraukęs iš eterio nejaučiate tuštumos?
– Kadangi sprendimą palikti televiziją priėmiau aš pats, nors toliau bendradarbiauti man siūlė, jokios nuoskaudos neliko. Džiaugiuosi pagaliau galėdamas daugiau gilintis į muzikinius projektus. Tai užima didesnę mano širdies dalį. Pajutau, kad esu labiau artistas nei žurnalistas. Labai noriu parodyti savo kompetenciją, į kurią gilinausi penkiolika pastarųjų gyvenimo metų.
– Tad dabar svarbiausia jūsų veikla – muzika ir sportas?
– Taip, veiklos čia pakanka. Šį sezoną su aktore Oneida Kunsunga-Vildžiūniene esame suplanavę ne vieną koncertą. Jų netrūks iki pat Naujųjų metų. Mudu esame parengę miuziklų programą „Histories Made at Night“, kuri pristato Brodvėjaus ir Vest Endo šiuolaikinį miuziklą. Pasirodymų metu mes dar ir supažindiname žmones su šių žanrų sąvokomis, nes daug kas šiandien apie juos nieko nenutuokia.
Taip pat ruošiuosi savo alter ego Vitalijaus Špokaičio „stand up“ pasirodymui „Kaip pamiršti savo pirmąją meilę“, kurį rengiame kartu su muzikantais. Ši veikla mano širdžiai taip pat labai artima.
Taip pat šį sezoną nuo lapkričio 2-osios pasirodau laidoje „Muzikinė kaukė“. Šįkart – kaip dalyvis. Čia manęs laukia daugybė įvairių įsikūnijimų. Tikiuosi, man pasiseks!
