Ruoštis šventėms moteris pradeda vos atvertusi žiemos kalendorių. Pirmąją gruodžio dieną ji puošia eglutę, kiekvieną advento sekmadienį lankosi bažnyčioje, o šventiniu laikotarpiu laikosi įvairiausių tradicijų. Vis dėlto per Kalėdas itin sureikšminamos vertybės – gerumo – ji nepamiršta visus metus. Ir iš tiesų – Kalėdos jos širdyje niekuomet nesibaigia.
„Situacija gana dviprasmiška. Turbūt nuo vaikystės buvau labiau išprotėjusi dėl Kalėdų, o ne dėl savo gimtadienio. Pamenu, kad su šeimos nariais ir draugais daug kovodavau. Jie norėdavo padovanoti vieną, neva didesnę, dovaną, bet aš visuomet tam prieštaraudavau. Norėdavau gauti dvi mažesnes, šis noras išliko iki šiol, tai žino ir mano vyras“, – šypsosi geros nuotaikos niekada nestokojanti garsioji istorikė.
– Esate sakiusi, jog kiekvieną naktį norite užmigti žinodama, kad per dieną nuveikėte ką nors gero. Kaip manote, ar gerumas šventiniu laikotarpiu nėra pervertinamas?
– Laikausi nuomonės, kad savaitė be patyčių ar smurto tikrai nieko neišspręs. Turbūt apskritai reikia keisti požiūrį, gerumas turi tapti tam tikru gyvenimo būdu. Žinoma, daryti gerus darbus per Kalėdas, kai visi tam tikra prasme yra apakinti šviesų ir gerų emocijų, nėra blogai. Tačiau gerumas turėtų būti proporcingai padalytas visus metus. Kadangi gyvenu su ta mintimi, nejaučiu, kad nuolatos elgiuosi gerai, tiesiog stengiuosi to paisyti kiekvieną dieną. To labai linkėčiau ir kitiems.
– Mėgstate savanoriauti, padėti vaikams, augantiems be tėvų. Gal prieš Kalėdas turite tam tikrų tradicijų, susijusių su šia veikla?
– Dabar laiko turiu kiek mažiau, tikrai norėčiau apsilankyti vaikų namuose ar gyvūnų prieglaudoje. Tačiau tam tikras tradicijas šeimoje išlaikome.
Kiekvieną sekmadienį advento laikotarpiu einame į bažnyčią. Taip pat stengiamės daugiau dėmesio skirti bendruomenėms, kurioms priklausome, – įvairioms jaunimo organizacijoms, Šaulių sąjungai. Kaip ir minėjau, gera stengiamės daryti visus metus.
– Esate istorikė. Kokios Kalėdų šventimo tradicijos vyrauja mūsų šalyje?
– Kalėdos buvo pradėtos švęsti gerokai vėliau, kai lietuviai tapo krikščionimis. Apie pagonybę ir mūsų protėvius mažai ką būtų galima pasakyti. Manau, kad lietuviams Kalėdos ir Kūčios yra pagrindinės metų šventės. Mes turime daugiau tradicijų, papročių, susijusių su šiomis šventėmis, nei su didžiausia krikščionių švente – Velykomis. Ir tai yra savotiškas paradoksas.
Ant lietuvių Kūčių stalo nugula daug tradicinių patiekalų. Kitose šeimose iki šiol buriamasi, Kūčių naktį nenurenkamas stalas, maistas paliekamas vėlėms. Kalėdos buvo švenčiamos ir tarpukariu. Okupacijos laikotarpiu tokių švenčių švęsti nebuvo leidžiama, bet žmonės vis tiek švęsdavo – puošdavo Kalėdų eglutę, sėsdavo prie bendro stalo. Juk šie dalykai turi kur kas didesnę dvasinę vertę nei materialios dovanos. Kalėdų laikas pirmiausia turi būti skiriamas pabūti su šeima, susikaupti.
– Kada jūs puošiate eglutę?
– Stengiuosi papuošti gruodžio 1-ąją, visus namus puošiu labai apgalvotai. Taip būdavo ir anksčiau, kai dar gyvenau su tėvais.
Kiekvienais metais bandome įvesti naują temą – spalvinę ar susijusią su pasakomis. Kasmet privalau peržiūrėti ir visas filmų „Haris Poteris“, „Vienas namuose“ dalis. (Šypsosi.) Juokais sakau, kad surengiu savotišką eglutės įžiebimo šventę. Išsikepame sausainių, išsiverdame arbatos, pasileidžiame šventinę muziką ir visus šeimos narius bandome įtraukti į namų puošybos procesą.
O per Kalėdas visada susirenkame kartu, valgome tam tikrus patiekalus, kurie nesikeičia metų metus.
Tiesa, nuo vaikystės turėjau nuoskaudą, kad į mano gimtadienio šventę neateis nė vienas svečias. Tad bent jau šventes visuomet norėjau padaryti ypatingas – kad ir be draugų, bet su šeima.
Turime ir visai naują tradiciją: Kūčių vakarą arba dieną prieš šią šventę su vyru stengiamės apžiūrėti visas Vilniaus dekoracijas, paragauti karšto vyno ir tiesiog pasidžiaugti ore sklandančia nuotaika.
