Taip jau sutapo, kad koncertuoti jam išpuolė Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse. Norėdamas pagerbti šią datą, Stano į koncerto programą įtraukė Eurikos Masytės dainą „Laisvė“.
Nuo scenos visus sveikindamas su Vasario 16-ąja, atlikėjas sulaukė neįprastos publikos reakcijos – nė vienas iš jų nesidžiaugė tokiu jo pasirinkimu.
Tai išties nustebino Stano, o jautria istorija jis pasidalijo socialinio tinklo paskyroje.
„Vakar ir užvakar dainavau JK lietuviams. Vieną dainą paskyriau Vasario 16-ajai. Erikos Masytės „Laisvę“. Kai nuo scenos sveikinau visus su artėjančia Lietuvos nepriklausomybės diena, publika labai nesidžiaugė. Girdėjau tylą. Labai nustebau. Bet dar labiau mane nustebino tai, kas įvyko pasigirdus pirmiesiems dainos akordams.
Lietuviai dainavo priedainį taip, tarsi kiekvieną žodį plėštų iš kraujojančios širdies. Dainavo garsiau už bet kokią kitą tą vakarą skambėjusią dainą. Dainavo su tokiu jausmu, tarsi išties išgyventų kiekvieną priedainio eilutę. Lietuvoje šios dainos taip nedainuoja jau trisdešimt metų...
„Mes nebeturime Tėvynės. Čia mūsų nereikia. Namuose mūsų nelaukia. Sako, patys pasirinkote. Bet ar turėjome pasirinkimą, kai tuomet nei patys, nei vaikų išmaitinti nebegalėjome?“
Tai karta, kuri užaugo po keturiolika valandų kraudama konteinerius uostuose. Po naktinių pamainų, traškučių ar žuvies fabrikuose, dar mokydama vaikus lituanistinėse mokyklose. Kiekvieną savaitę dalį savo svarų pervesdama tėvams į Lietuvą.
Lietuva, mes, gyvenantys su Tavimi, pastaruoju metu puikiai išmokome reikalauti. Mes žinome savo teises ir kiekvieną Tavo šaką kratome rėkdami: „Duok!“ Kai ateina laikas duoti patiems pavyzdį, imame iš „vadų“, kurie savo vaikus puikiai suslėpė nuo kariuomenės užsieniuose.
Bet yra Tavo vaikų, kuriems reikia tiesiog meilės ir dėmesio. Jie dvidešimt pirmojo amžiaus tremtiniai. Tik juos ištrėmė ne Stalinas, o skurdas. Apie Lietuvą jie kalba taip pat kaip mano močiutė, pusę gyvenimo praleidusi tremtyje Sibire. Su meile ir didžiuliu ilgesiu.
Kiekvienas emigrantas, kuris slapčiausioje širdies kertelėje puoselėja viltį sugrįžti, turi būti laukiamas. Nesvarbu, ar dabar, ar pensijoje. Ar iš JK, ar bet kokio kito pasaulio krašto“, – dėstė mintis Stano.
Atlikėjo įrašas sulaukė didelės žmonių reakcijos. Šiais žodžiais Stano sekėjai ir draugai ėmė dalytis įvairiausiose grupėse, o komentaruose reiškė savo nuomonę apie emigraciją ir dalijosi patirtimi.
Naujienų portalui lrytas.lt susisiekus su pačiu atlikėju, jis neslėpė nuostabos, kad palietė labai opią temą ir sulaukė tokios žmonių reakcijos.
„Kai parašiau šią žinutę, nemaniau, kad bus tiek daug skausmo išlieta iš emigrantų pusės. Kai kam užkliuvo emigrantų palyginimas su tremtiniais. Vieni į tai sureagavo skaudžiai, nes, anot jų, niekas nevežė vagonais ir per jėgą neišvarė iš Lietuvos. Tai yra išties toks vyraujantis požiūris Lietuvoje.
Mano įrašo tikslas jokiu būdu nebuvo sulyginti tremtį su emigracija. Ten labai aiškiai esu parašęs, jog jausmas yra toks pat bendraujant su emigrantais, kaip ir mano močiutė pasakojo, koks yra jausmas, kai susirinkdavo tremtyje vakarais, dainuodavo lietuviškas dainas ir ilgėdavosi Lietuvos.
Matau, kad tas pats jausmas yra emigracijoje. Žinoma, ne visur, ne visiems, bet labai daug mačiau panašumų. Mes esame pamiršę, ypač tie, kurie gyvena Vilniuje, kad prieš dešimt metų minimalus atlyginimas buvo 400 litų (t.y. 150 eurų)“, – kalbėjo Stano.
Pabendravęs su išeivijoje gyvenančiais lietuviais vyras pastebėjo, jog jie yra dviejų tipų. Vieni, kurie puikiai įsitvirtinę ir nė negalvojantys apie Lietuvą, o kiti – laukiantys, kada galės sugrįžti į tėvynę.
„Emigrantai dažniausiai turi du požiūrius: vieni, kuriems pasisekė, jie turi labai gerai apmokamus darbus ir yra puikiai įsikūrę ir apie Lietuvą dažniausiai galvoja, kad tai kaimelis, iš kurio jie išvyko, o didelio noro grįžti neturi, ir kiti, kurie ilgisi Lietuvos ir svajoja čia grįžti. Jie svarsto, kad galbūt po kelerių metų galės grįžti ar įsigyti kokią sodybą.
Tie žmonės susiduria su begale problemų. Pirma – tai yra šeimos su vaikais, kurie nebešneka lietuviškai, o jei šneka – namų kalba. Taip pat jie neturi galimybės Lietuvoje pradėti mokytis, nes yra per daug atitrūkę nuo to, o valstybė nėra linkusi padėti išspręsti šį klausimą. Kita problema – įdarbinimas arba tiesiog geranoriškumas iš valstybės pusės“, – pasakojo Stano.
Pasiteiravus, kokia jo nuomonė šiuo klausimu, vyras atsakė: „Aš labai laukiu visų sugrįžtančių. Noriu dalintis šia žinute ir mintimi, nesvarbu, kada – ar dabar, ar po dešimtmečio, ar kai jau jie bus pensijoje, jie yra lietuviai. Jų tėvynė yra čia ir jie čia turi būti laukiami. Nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis jie paliko mūsų šalį, tačiau jei širdyje jie myli Lietuvą – ji irgi turi juos mylėti.“
