Visi apgamai suskaičiuoti, visi darbai atiduoti ir smegenyse tyla apie tai, kaip norėčiau pakeisti pasaulį. Šiandien užteks galvoti, kas galėtų pelnyti šlovę, pripažinimą, gerą honorarą. Šiandien mintyse tik tai, kas galėtų padaryti mane laimingą.
Tai galėtų būti ir jūsų mintys pasėdėjus izoliacijoje. Triukšmo tiesiog nebėra ir pagaliau esminiai vidiniai troškimai be konkurencinės kovos atsiduria sąrašo viršūnėse. Erotinė teksto pradžia buvo sąmoningai suplanuota dar kartą įrodyti tai, kad galima gyventi be daugelio dalykų, bet be artumo, be jo duodamo pojūčio, kad esi reikalingas, patrauklus, trokštamas, – vargiai.
Šiandien, kai interneto pokalbiai iškalbėti, kyla klausimas, kur aš ir tu galime save padėti? Kas gali mus paliesti, kad vėl pajustume, jog esame gyvi? Visos moralės normos liko karantino užribyje, o namuose sėdi žmonės, kurie iš siaubo kartais vieni kitus ŽUDO tiesiogine ir perkeltine prasme.
Išgyvename savotišką dvasinę apokalipsę – turime marias laiko iš savęs padaryti tobulą žmogų, kuriam anksčiau nebuvo laiko. Toje tyloje galime nušvisti, bet kaip tai padaryti, o gal anksčiau girdėti pažadai, jog laimę atneša gyvenimas amžinoje meditacijoje, ir dar be pinigų, – trenkėsi į realybės uolas? Gal vis dėlto reikia ne meditacijų ir guru, o mokėjimo būti šalia, kad sukurtume tvarų ryšį?
Kas pasakė, kad harmonija ir laimė turi ką nors bendra?
Reiškinys, kurį noriu aptarti, neturi jokio aiškaus apibrėžimo – tai yra tai, kas dabar dažnai reklamuojama kaip vidinė harmonija, tas taškas, kuriame žadamas nušvitimas, kokybiškas gyvenimas, savotiškas rojus žemėje. Toks tikslas man kelia daug klausimų, nes net negaliu įsivaizduoti, kaip turi atrodyti tobulybė.
Atsilošiu, užmerkiu akis ir bandau pamatyti. Spėju, nebūsiu originali, nes regiu, kaip man viskas pavyksta, uždirbu milijonus, turiu gražų vyrą, mes nesipykstame, nes puikiai vienas kitą suprantame, harmonija jaučiama net kojų pirštuose, juk tobulame gyvenime mėgstami bateliai netrina net ir po šešių valandų klajonių Barselonos gatvėmis.
Aš galiu vardyti reklamose matytus vaizdus su mano įklijuotu veidu juose be sustojimo, keisti tas svajas kiekvieną penktadienį. Galiu tai daryti ne viena, o reguliariai lankyti moteriškumo būrelius, ištiesusi rankas bandyti jungtis su kosmosu, po to karpyti žurnalų iškarpas ir sudarinėti vis geresnį svajonių gyvenimo žemėlapį. Teoriškai galėčiau, bet praktiškai – niekaip.
Tokiose svajonėse visada jaučiau diskomfortą, lyg man būtų atjungę jausmus, niekaip negaliu pajusti malonumo – nuolat atsiranda nuobodulys. Tokia mano patirtis, o kaip jaučiatės jūs, kai įvedate save į harmoningo gyvenimo sodą?
Kartą išgirdau posakį, jog nėra nieko pastovesnio už pokyčius. Man tai atrodo labai taiklus visų procesų apibūdinimas viename sakinyje, ir gal dėl to, kad man tokia gyvenimo tvarka atrodo natūrali, o ta kita dzen- būsena ir kova dėl jos atrodo visiška nesąmonė. Tai lyg utopija tikėtis, kad tu norėsi kasdien valgyti ledus per pusryčius, pietus ir vakarienę vien dėl to, kad ledai tau patinka.
Harmonija man asocijuojasi su pergale, džiaugsmu, gal net ramybe, kurios pagrindinis kriterijus – laikinumas.
Turbūt sutiksite, kad darboholikai, kurie dabar lipa sienomis ir interneto platybėse ieško patarimų, kaip netapti vilkolakiu, supranta ne teorijoje, o praktikoje, jog dinamika yra tokia pat vertybė kaip harmonija ar ramybė. Kam kovoti dėl vienos būsenos, jei joje galima mirti iš nuobodulio?
