Švesti gimtadienio iš anksto K.Murauskas kvietimus buvo išsiuntęs daugiau nei šimtui žmonių.
Jų turėjo laukti kruopščiai suplanuotas ištaigingas vakarėlis su linksmybėmis, žinomų atlikėjų pasirodymais ir garsių virtuvės šefų kurtais patiekalais.
Tačiau šalyje paskelbtas karantinas sujaukė kauniečio planus. Gimimo dieną jis šventė ramiai namuose. Prie vaišių stalo buvo keturiese – K.Murauskas, jo mama, brolis dvynys Svajūnas ir penkiolikametis brolio sūnus Tomas.
Iki vėlumos vykusi šventė virto romiu šeimos pasisėdėjimu.
– Buvo liūdna, kad negalėjote švęsti, kaip esate įpratęs? O galbūt vakarėlis įvyks, tik jis nukeltas į geresnius laikus?
– Gimtadienis tikrai buvo išskirtinis, jo niekada nepamiršiu. Nuo mažens buvau įpratęs šią šventę minėti su daugybe svečių – giminaičiais, bičiuliais, kolegomis.
Po gimtadienio namai kone skęsdavo gėlėse, gaudavau kalnus dovanų. Šįmet, deja, viskas buvo kitaip. Šurmulio trūko, tačiau didelis liūdesys neaplankė. Buvau ne vienas, o su šeima.
– Ar būdamas vien su artimaisiais atradote naujų šventės spalvų? Galbūt gimtadienis paskatino atviriems pokalbiams?
– Mes esame labai artimi. Ir be karantino nuolat bendraujame, kartu leidžiame daug laiko. Atvirumas, nuoširdumas ir pagalba – pagrindinės šeimos vertybės.
Per gimtadienį visi drauge paruošėme stalą. Žinoma, daug kalbėjomės, netrūko linkėjimų, atvirumo, juoko, vaikystės, paauglystės prisiminimų.
– Dovanų turbūt taip pat netrūko?
– Šįkart nutarėme, kad su broliu užteks pasikeisti maloniomis smulkmenomis. Mama pagamino skanių patiekalų, padovanojo mano mėgstamų lelijų.
Viską atpirko šilti žodžiai ir jaukus vakarojimas. Be to, šis gimtadienis nejubiliejinis. Tokiomis progomis ypatingų dovanų pas mus nebūna.
– Ar daug sulaukėte pažįstamų ir draugų sveikinimų? O gal dėl to, kad nebuvo šventės, likote visų pamirštas?
– Oi, ne. Siuntinių su linkėjimais sulaukiau likus kelioms dienoms iki gimtadienio. Keli mane nustebinti nutarę draugai staigmeną padarė svarbios dienos rytą.
Jie padovanojo pačių gamintą tortą ir beveik dvi dešimtis pripūstų balionų. Dovanas sveikintojai saugiai paliko už namų durų.
Per socialinius tinklus sulaukiau daugiau nei pusės tūkstančio žmonių sveikinimų, dar nemaža dalis jų atėjo asmeninėmis žinutėmis.
Kai karantinas buvo sušvelnintas ir pradėjau dirbti, kelias dienas netrūko klientų, kurie ateidami kirptis ar šukuotis įteikė ir kokią dovanėlę.
– Pamenate, kaip vaikystėje švęsdavote gimtadienius?
– Tai buvo viena linksmiausių šio gimtadienio temų. Prisiminėme, kad vaikystėje mums su broliu dvyniu gimimo diena būdavo labai smagi šventė, į ją susirinkdavo labai daug žmonių.
Su Svajūnu turėjome ir bendrų, ir kiekvienas savo draugų, todėl stengdavomės juos visus pakviesti į mūsų šventę.
Pasveikinti kaskart atvykdavo krikšto tėvai, kiti giminaičiai. Mes, vaikai, prie stalo sėdėdavome neilgai. Vos pavalgę bėgdavome išpakuoti dovanų ir žaisti į savo kambarį, o nusilakstę suvalgydavome po torto gabalėlį ir eidavome miegoti. Suaugusieji mūsų gimtadienius švęsdavo iki paryčių, dažnai su šokiais ir dainomis.
– Minėjote, kad jūsų ryšys su broliu dvyniu labai artimas. O kaip būdavo vaikystėje? Gerai sutardavote ar, kaip ir daugelis berniukų, dažnai pešdavotės?
– Su Svajūnu visada puikiai sutarėme. Jeigu reikėdavo, vienas kitą užstodavome arba suremdavome pečius prieš kitus vaikus.
Tačiau broliškų tarpusavio peštynių tikrai netrūkdavo. Grįždavome iš mokyklos, paruošdavome pamokas, o tada prasidėdavo ir žaidimai, ir pešimasis.
Ne iš pykčio, galbūt tiesiog varžėmės, kuris stipresnis, teisesnis. Kiek žinau, tai būdavo ir tarp kitų mūsų bendraamžių dvynių.
– Mėgstate prabangius vakarėlius, renkatės išskirtinius drabužius, vykstate į egzotiškas keliones. Nuo mažens gyvenote pasiturimai?
– Tėvai išsiskyrė, kai mums su broliu tebuvo 8-eri. Mamai teko mus auginti vienai. Ji mumis labai rūpinosi, negailėjo meilės ir dėmesio, tačiau turtų nebuvo.
Mama dirbo kirpėja. Vienu metu buvo įsidarbinusi net keliose kirpyklose, kad tik mums nieko netrūktų. Bet anuomet ši specialybė nebuvo brangiai apmokama.
Todėl sulaukęs 13-os pradėjau dirbti. Mano dėdė turėjo laikraščių platinimo įmonę. Su draugu vasarą ėmiau nešioti ir pardavinėti spaudą.
Man gerai sekėsi, todėl nuo rudens pinigų užsidirbdavau laikraščius pardavinėdamas savaitgaliais. Turbūt nuo tada ir įpratau labai anksti keltis.
– Kam išleidote pirmuosius uždirbtus pinigus?
– Kai gavau pirmąjį atlyginimą, po kelių dienų buvo mamos gimtadienis. Žinojau, kad ji labai norėjo auksinės grandinėlės ant rankos. Nupirkau ją ir per šventę įteikiau.
Ji iki dabar prisimena šią staigmeną ir vis dar susigraudinusi pravirksta. Kitus uždirbtus pinigus išleisdavau drabužiams, kitoms reikmėms. Brolis taip pat nuo paauglystės darbavosi, kad turėtų savų pinigų ir nereikėtų kaskart prašyti mamos.
– Ar tapti plaukų stilistu paskatino mamos pavyzdys?
– Ši tema taip pat buvo paliesta švenčiant 36-ąjį gimtadienį. Nuo mažens dažnai būdavau mamos darbe, man patikdavo tai, ką ji daro.
Nutariau ir aš pamėginti gražinti žmones. Aišku, nei žirklių, nei šukų kirpykloje man imti niekas neleisdavo.
Pirmieji mano modeliai buvo klasės draugės. Jos žinojo, kad mano mama yra kirpėja, o aš sakydavau, jog iš jos išmokau šukuoti ir gražiai pinti plaukus.
Prieš einant į mokyklos žiburėlį ar kokį nors gimtadienį joms sukurdavau šukuosenas.
Mačiau, kad joms patinka tai, ką darau. Baigęs mokyklą net neabejojau, kad tapsiu plaukų stilistu. Nė akimirką nesigailėjau dėl šio savo pasirinkimo. Per gimtadienį sau linkėjau sėkmės einant šiuo keliu.
– Atskleiskite, ką dar sau palinkėjote gimtadienio proga?
– Nors, kaip sakoma, kai tau 36-eri, esi pačiame jėgų žydėjime, svarbiausia, ko linkėjau ir sau, ir broliui, – tai sveikata. Per pastaruosius trejus metus teko lankytis pas ne vieną gydytoją, man buvo atlikta sudėtinga operacija ir daugybė įvairių procedūrų.
– Ar tai susiję su jūsų išvaizdos pokyčiais, kurių neįmanoma nepastebėti?
– Nuo mažens mano sąkandis nebuvo taisyklingas. Gydytojai ne kartą sakė, kad ilgainiui tai taps rimta sveikatos problema, nes tai ne tik trukdo kramtyti, bet netolimoje ateityje dėl to gali būti pažeisti žandikaulio sąnariai. Be to, tai gresia dantų praradimu.
Mane konsultavo daugybė specialistų ir visi pasakė, kad ištaisyti žandikaulį nešiojant breketus ar kitais būdais neįmanoma.
Ryžausi sudėtingai beveik 8 valandas trukusiai operacijai, kurios metu žandikaulis buvo sulaužytas į septynias dalis ir sutvarkytas.
Pooperacinis laikotarpis buvo labai ilgas, skausmingas ir sunkus. Mano burnoje buvo specialus įrenginys, kurį kasdien turėdavau paveržti.
Be to, pusę metų valgiau vien skystą maistą, nes negalėjau kramtyti. Po to dar pusantrų metų nešiojau breketus. Vėliau buvo atlikta kelių prarastų dantų implantacija. Dar liko keli apsilankymai pas odontologus. Tikiuosi, netrukus galėsiu džiaugtis plačia šypsena.
– Suprantu, kad visa tai ryžotės daryti ne vien dėl sveikatos, bet ir dėl grožio. Daugelis tikriausiai klausia, kam vyrui reikia į save tiek daug investuoti?
– Nesivadovauju sustabarėjusiomis nuostatomis, kad moterys savo išvaizda rūpintis turi, o vyrams tai nesvarbu.
Gražiai, tvarkingai atrodyti, būti pasitempusiam man yra visiškai natūralus dalykas. Kad būčiau sveikesnis ir gražesnis, nepagailėjau nei jėgų, nei pinigų, iškenčiau skausmą ir nepatogumus.
– Ar ruošiatės daryti daugiau su grožiu susijusių operacijų?
– Kol kas tikrai ne. Nesiekiu dirbtinio grožio. Prieš karantiną pirmoje vietoje buvo sporto klubas. Asmeninis treneris sudarė sporto programą.
Dideliais raumenimis nesižaviu, man gražus lieknas žmogus, bet pasportavęs, be pilvo, gražia krūtine, „šaškėmis“ ant pilvo, bet ne kultūristas.
Per karantiną treniruotes sporto klube pakeitė pratimai namuose ir pasivaikščiojimai gryname ore. Dažną dieną miške nueidavau ne mažiau nei 10 kilometrų.
– Kokių dar grožio ritualų laikotės?
– Prieš karantiną reguliariai lankiausi pas kosmetologę. Jam pasibaigus vėl eisiu į procedūras, kurios nėra invazinės.
Šie apsilankymai pirmiausia leidžia turėti sveiką odą. Man kasdien rūpi, kaip atrodau, kuo vilkiu ir kuo kvepiu.
Nesvarbu, kada prasideda darbo diena. Skubėjimas ir įtemptas gyvenimo ritmas nėra pasiteisinimas, juk visada galima atsikelti pusvalandžiu anksčiau ir susitvarkyti.
