Pasakoti savo įspūdžius ir klausytis kitų istorijų apie keliones iš keleto televizijos projektų žinoma atlikėja M.Rasilavičiūtė-Čaplinskė degančiomis akimis galėtų valandų valandas. Ji nė nesuabejoja – kelionės yra vienas didžiausių gyvenimo teikiamų malonumų.
„Džiaugiuosi, kad mūsų su vyru nuomonės ir pomėgiai sutampa, tad kelionės yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Daugiau nei prieš metus žiemą praleidome buriuodami Karibų salose.
Čia susipažinome su daug be galo įdomių žmonių! O vienas jų, Brianas, tapo labai artimu draugu. Jis – amerikietis, jau tada svajojo jachta apiplaukti Horno kyšulį“, – pasakojo jauna moteris.
Apie šią piečiausią Pietų Amerikos salą, kuri priklauso Čilei, o ties ja susitinka Atlanto ir Ramusis vandenynai, sklinda legendos.
Laivai ten praplaukia taip retai, kad ir šiandien yra daugiau žmonių, įkopusių į Everestą, negu apiplaukusių Horno kyšulį.
„Kodėl ten tokia nepopuliari vieta? Pirma, ten šalta (tik 500 jūrmylių iki Antarktidos), antra, ten visą laiką apsiniaukę ir, trečia, ten pavojinga: labai dažnos audros, aukštos bangos ir plaukiojantys ledkalniai.
Bet mes nebūtume mes, jei neviliotų nuotykiai. Negalėjome praleisti tokios galimybės! Tikrai ne kasdien pasitaiko proga pamatyti Patagoniją“, – pasakojo atlikėja.
Pirmoji poros stotelė kelyje į Patagoniją buvo Buenos Airės. Didelių lūkesčių šiam miestui nekėlę keliautojai iš pradžių jį vadino tik tarpine stotele, tačiau atvykę ir praleidę čia kelias valandas gerokai užsibuvo – viešėjo 4 dienas.
„Drąsiai galiu sakyti, kad visiškai nieko nesitikėjome iš šio miesto, bet galiausiai tai buvo vienas įspūdingiausių mūsų aplankytų miestų.
Sužavėjo miesto žaluma, parkai, žmonės, tradiciniai valgiai. Beje, kainos ir kokybės santykis ten taip pat labai geras.
Mus visada žavi kontrastai – jų šiame mieste netrūko! Vienoje miesto dalyje gali pamatyti skurdo ir purvo, būdingo didmiesčiams, tačiau paėjėjus vos kelis kvartalus atsiveria neįtikėtina miesto architektūra, gamta, erdvės.
O kur dar maistas! Visi juk esame girdėję legendų apie argentinietiškus didkepsnius. Žinoma, ragavome jų, ir tai buvo dar vienas didelis pliusas miestui“, – pasakojo įprastai mėsos atsisakanti Milda.
Jauną atlikėją Buenos Airėse labai nustebino nemokami parkai. Vaikščiodami sutuoktiniai neplanuotai užsuko į vieną jų ir negalėjo patikėti tuo, ką pamatė: vos už kampo jie išvydo žirafą!
„Tame parke matėme ir daugiau mūsų akims egzotiškų gyvūnų. Ten klykavau kaip maža mergaitė! Žavu, kad miesto gyventojai gali mėgautis parkais, parodomis nemokamai. Mes tiesiog įsimylėjome šį miestą!“ – pasakojo ji.
Iš Buenos Airių keliautojai patraukė į kurortinį Argentinos miestą Ušuają. Dar jis vadinamas „End of the world“ („Pasaulio pabaiga“).
Tai labiausiai į pietus nutolęs pasaulio miestas. Iš jo organizuojamos kelionės, ekspedicijos į Antarktidą ir salą, kurioje gyvena pingvinų kolonijos.
„Kaip ir tikėjomės, atvykę išvydome nemažai turistų. Aplankėme vietinius ežerus, sužinojome, kad šiuo metu visoje Argentinoje, taip pat ir Patagonijoje, viena didžiausių problemų yra miškų nykimas, o kalti dėl to bebrai, kurie juos naikina. Vaizdas priminė siaubo filmą“, – įspūdžiais dalijosi M.Rasilavičiūtė-Čaplinskė.
Ušuajoje pora prisidėjo prie savo draugo Briano komandos. Jachtoje gyveno ir kartu keliavo 7 žmonės iš skirtingų valstybių.
Milda pasakojo, kad gyvenimas joje iš esmės daug sudėtingesnis nei įprastas sausumoje: erdvė itin maža, visuomet juntama drėgmė, o laivas nuolat juda, tad prisitaikyti reikia laiko. Ne kartą buriavę lietuviai didžiausiu iššūkiu šįkart vadino šaltį.
„Laive nebuvo šildymo, vos 5–10 laipsnių šilumos. Po kelių dienų kūnas adaptavosi, ir toks oras tapo normalus“, – sakė ji.
Buriuodama kompanija aplankė vietas, kurių neįmanoma pasiekti nei automobiliu, nei lėktuvu. Pirmas jų sustojimas buvo Martiljo saloje. Čia gyvena pingvinų kolonijos.
„Buvo labai įdomu iš arti pamatyti laisvėje gyvenančius pingvinus. Bene didžiausią įspūdį paliko tai, kad čia jie visiškai nebijo žmonių, nes tiesiog su jais nėra susidūrę“, – pasakojo atlikėja.
Tęsdami kelionę Horno kyšulio link lietuviai buvo sustoję Puerto Nataleso mieste. Laukdami tinkamo oro plaukti toliau čia jie praleido 4 dienas. Gamta ir miškai kažkuo priminė Lietuvos kaimelius ir mažesnius miestelius: daug nepaliestos gamtos, grynas oras, mažai žmonių. Skirtumas tik tas, kad mūsų šalyje nėra kalnų, tokių ežerų, įlankų, priėjimo prie jūros.
Paskutinė buriuotojų stotelė prieš Horno kyšulį buvo miestelis, kuriame gyvena vos 15 žmonių. Žemėlapyje už šio miestelio jau matyti tik Antarktida. Jo gyventojai maisto produktų įsigyja už 25 mylių esančiame Puerto Viljamse.
„Pirmi mus čia pasitiko vaikai. Keliautojai jų apylinkėse – itin retas reiškinys, tad vaikai su didžiausiu džiaugsmu aprodė miestelį, mokyklėlę ir apylinkes. Labai geras jausmas būti ten, kur žmonės pirmenybę teikia gamtai, kur materialūs dalykai visai nesvarbūs.
Sulaukę palankių oro sąlygų pakėlėme bures plaukti Horno kyšulio link. Kelionė truko 7 valandas, aplink plaukiojo delfinai ir pingvinai. Šiek tiek gaila, kad neišsipildė mano svajonė pamatyti banginį, – buvo ne sezonas.
Galiausiai uola, kuri apipinta legendomis, mus pasitiko su saule, tad pavyko išsilaipinti ir aplankyti ten gyvenančią ir švyturį prižiūrinčią Čilės karininko šeimą.
Labai nustebome užėję į mažą koplytėlę prie švyturio ir pamatę Lietuvos tūkstantmečio minėjimo simbolį. „Ambersail“ įgula ten taip pat lankėsi!“ – švytinčiomis akimis pasakojo Milda.
Kelionę jachta atlikėja su vyru baigė vėl atplaukę į Puerto Viljamso miestą.
Koks gyvenimas laive? Nors pora buriavo ne pirmą kartą ir laive yra praleidusi nemažai laiko, ši kelionė gerokai skyrėsi nuo ankstesnių. Pirmiausia, žinoma, dėl šalčio. Be to, kai jachtoje gyvena 7 žmonės, kiekviena smulkmena tampa didžiuliu iššūkiu.
„Gyvendamas laive labai greitai perpranti žmones, laivas – tai vieta, kur kaip niekur kitur atsiskleidžia žmogaus savybės – ir neigiamos, ir teigiamos. Visi turi savo pomėgių, įpročių ir asmeninių nusistatymų, tad ši kelionė tapo puikia bendravimo ir situacijų valdymo mokykla“, – atviravo dainininkė.
Atsisveikinę su kelionės draugais lietuviai keltu leidosi į Puerto Natalesą – Patagonijos miestą, garsėjantį Tores del Painės nacionaliniu parku.
Grįždami namo sutuoktiniai keturioms dienoms stabtelėjo Brazilijoje, Rio de Žaneire.
„Pirmas įspūdis buvo lengvai šokiruojantis: skurdas, visur patruliuojantys policininkai su automatais, purvas, chaosas... Važiuojant net taksistas neleido lango atidaryti.
Kiekvienoje kavinėje visi skatino laikyti daiktus prie savęs, nenešioti jokių papuošalų, neturėti su savimi telefono. Dėl to jautėmės šiek tiek nesaugiai“, – pasakojo M.Rasilavičiūtė-Čaplinskė.
Tačiau po kelių dienų pora persikėlė į kitą didmiesčio pusę. Čia išvydo visai kitą miestą – žmonės, daug turistų, kavinių, restoranų.
Nuostabūs garsieji Ipanemos, Kopakabanos, Leblono paplūdimiai ir jų apylinkės pavojų kupiną miestą leido pamatyti visai kitomis akimis. Ir jį įsimylėti.
„Nuslūgus pirmam įspūdžiui galiu drąsiai sakyti, kad kontrastai tikrai žavi. Rio apskritai kupinas ryškių spalvų, kvapų, o dar tas lengvas jų pamišimas dėl sendaikčių. Grįžusi bent dvi savaites gyvenau braziliška muzika ir kvapais“, – pasakojo dainininkė.
