Mūsų namas gražus. Prieš jį nusipirkdami čia gyvenome trejus metus – nuomojomės, todėl spėjome apsiprasti su sienomis ir naktį besikeičiant oro temperatūrai vaiduokliškai girgždančia mediena.
Tiesą sakant, tai niekada nebuvo mūsų svajonių namas, bet pamažu tas pastatas virto namais.
Vos pasirašę namo pirkimo dokumentus ėmėme jį dar labiau jaukintis – dažiau sienas, restauravau baldus, kai kuriuos rakandus tiesiog atidaviau į sendaikčių parduotuvę vis negalėdama atsidžiaugti, kad pagaliau štai – mano!
Nebereikia bijoti šeimininkų ir jaudintis, jei ką nors nuomodamiesi sugadinsime.
Tie, kurie ne vienus metus gyveno nuomojamuose būstuose, neabejoju, puikiai pažįsta šį jausmą. Ir pagaliau – aš pati šeimininkė, aš sprendžiu, ką darysime su tvora ir su žaliuzėmis (išmesime!); galiu nukabinti sienas paveikslais nebijodama jose gręžti skylių.
Taip ir padariau. Didžiąją dalį – savo rankomis su „YouTube“ pagalba. Miegamojo sieną nutepiau tamsiai mėlyna, o svetainės – sodriai žalia spalvomis. Dažiau ir galvojau: kaip čia viskas bus?
Lietuvoje namai dažnai statomi visam gyvenimui. Tvirti ir šilti, su mūro sienomis ir rūsiu biliardo stalui, kurio vietą galiausiai užima uogienės arba rauginti agurkai. Su signalizacija nuo vagių ir vieta rožių krūmui arba tujoms prie pagrindinio įėjimo. Namą statantys galvoja apie savo vaikus, plėšikus, pūgas.
Amerikoje, kaip pastebėjau, požiūris į nekilnojamąjį turtą yra kitoks. Šeimos, lyginant su Lietuva, dažnai kraustosi į kitą miestą ar valstiją, o vos prasigyvenusios namą parduoda ir perka didesnį. Arba atvirkščiai – pritrūkusios pinigų susispaudžia, kaip jie sako „downsizing“ ir pardavusios namą išsikrausto į butą. Bent jau tokia praktika populiari mano aplinkoje JAV. Galbūt todėl ir namai čia statomi ne tokie tvirti, lyg ir ne visam gyvenimui, bet kartais atrodo, tik tam, kad atlaikytų dar vienų nuomininkų buvimą.
Užtat ne visada atlaiko uraganus. Negaliu pakęsti absoliutinimų ir žinau, kad ir JAV yra milžiniškų mūrinių namų, saugančių ne vienos šeimos kartos paslaptis.
Vis dėlto kai Havajuose plika ranka į mūsų namo sieną sugrūdau vinį, supratau, kodėl tie nepatvarūs iš kažin kokių lengvų ir minkštų plokščių suręsti namai stichinių nelaimių akivaizdoje subyra lyg kortų nameliai. Ar bent jau tokį vaizdą matome per žinias.
Sienos minkštos, vietoj vientiso langų stiklo – stiklinės grotelės. Pernai naikinome būstą užpuolusias itin skaudžiai kandančias skruzdėles. Šiemet jau nerimaujame dėl termitų. Potvyniai ir cunamiai mums negresia – gyvename ant aukšto kalno. Tiesa, kartais būna uraganų, bet vis tikimės, kad jie aplenks.
Pasistengę galėtume net įsivaizduoti, kai tai – mūsų namai visam gyvenimui, kur galbūt kada nors ant kelių supsime anūkus. Tačiau madam Pelė turi kitokių planų. Šiuo vardu Havajų mitologijoje vadinama svarbiausia ugnikalnių deivė, atsakinga už jų išsiveržimą ir lavos tėkmę.
Pelė vaizduojama kaip stotinga havajietė moteris dervos juodumo plaukais ir liepsnojančiu žvilgsniu. Žmonės kalba, kad ugnikalnio lava – tai motinos Žemės menstruacijų kraujas, kuris tekėdamas ne griauna, bet tik pasiima tai, ko žmonės buvo per daug prisigrobę, ir kartu sukuria naują žemę.
Havajo saloje ugnikalnių išsiveržimai tikrai yra gana įprastas reiškinys. Iš kraterių virstanti lava pasiekia vandenyną, taigi čia tiesiogine prasme susitinka dvi gamtos stichijos – ugnis ir vanduo. Pastarasis kunkuliuoja, užverda, tačiau galiausiai atvėsina lavą, kuri vėsdama iš švytinčios raudonos tampa juoda. Salos pakraščiuose sustingusi lava keičia salos kontūrus, vis didindama jos plotą.
Metams bėgant lava akija, joje ima dygti žolynai, kol, gal net po tūkstantmečio, ji virsta derlingu dirvožemiu. Tad nenuostabu, jog ugnikalnio išsiveržimas mitologiškai traktuojamas kaip moteriškosios kūrybinės energijos procesas. Pagal savo įgeidžius kuria ir griauna madam Pelė, apie kurią parašyta jau ne viena knyga ir suaugusiesiems, ir vaikams.
Tam pritaria ir mokslininkai. Ne Pelės kaip dievybės egzistavimui, bet faktui, kad laukia neišvengiamas ugnikalnio išsiveržimas. Nors vienas jau įvyko visai neseniai – 2018 m., kai Havajo saloje išsiveržė aktyviausiu pasaulyje laikytas ugnikalnis Kilauėja. Ir jo daugiau nei dviejų kilometrų platumo krateryje švytinčią lavą su šeima matėme ne kartą. Ir per saloje nugyventus metus jau spėjome apsiprasti su mintimi, kad kartkartėmis Kilauėja nuleidžia kraują, kitaip tariant, paplūsta lavos upeliais.
Ugnikalnių pavojingumas priklauso nuo jų tipažo. Pavojingiausi pasaulyje yra kūgiškieji ugnikalniai, iš kurių lava šauna su sprogimu, tartum suplakto šampano kamštis. Tačiau Havajyje ugnikalniai yra skydiškieji ir salos gyventojai žino, ką tai reiškia – dideli sprogimai mums negresia, o kol lava pasiekia vandenyną, kartais užtrunka ir keletą savaičių.
Būtent taip nutiko ir 2018 m., kai iš Kilauėjos į skirtingas puses paplūdo lavos upės. Tiesa, tuo metu atsivėrė ir keletas naujų šio ugnikalnio kraterių, buvo užlietos vienos gražiausių Havajo gyvenviečių. Žmonės neteko savo namų, tačiau beveik niekas nežuvo (išskyrus per arti lavos kraterio atklydusius adrenalino ištroškusius turistus) – padidėjus seisminiam aktyvumui didelės rizikos teritorijos visada iš anksto evakuojamos.
Žmonės suspėjo laiku palikti namus, vieni susipakavę mantą, o kiti – tik su lengvu lagaminėliu, netikėdami, kad jų namą užlies lava.
Bet kai kuriuos vis dėlto užliejo, tiksliau – net septynis šimtus namų. Žmonės gyveno laikinose pastogėse, kai kurie visiems laikams paliko salą, kai kurie gavo dideles draudimo išmokas, kai kurie draudimo neturėjo. Vienas vyras pasakojo su vyno taure stebėjęs, kaip lava pamažu čirškina jo rankomis statytą namą. O po to ant to paties plyno lavos lauko suskubo statyti kito, kurį beveik garantuotai kada nors vėl užlies lava.
„Jei gyvendamas šalia ugnikalnio nejauti tos ypatingos energijos, esi negyvas“, – sakė tas vyras.
Tada viskas aprimo. Lava nustojo tekėjusi, Kilauėjos krateris susmego, Havajai dingo iš pagrindinių žinių puslapių. Gyvenimas tekėjo kaip įprastai, nors, tiesą sakant, ir išsiveržimo metu jis nebuvo sustojęs, mat išsiveržusi lava paveikė labai mažytį salos plotą. Visi lengviau atsikvėpėme, mes nusipirkome namą, aš perdažiau miegamojo sieną mėlynai, o tada sužinojau, kad laukiamas kito ugnikalnio išsiveržimas. Šįkart – didžiausio pasaulyje Mauna Loa, kuris, nesikeikiant, taip pat yra mūsiškėje Havajo saloje.
Mokslininkai teigia, kad išsiveržimas neišvengiamas, tik kada jis bus, dar neaišku. Pastarieji šio ugnikalnio išsiveržimai vyko 1984, 1950 ir 1926 m. Kol kas per savaitę čia įvyksta keli šimtai išoriškai nejuntamų žemės drebėjimų, kai jų skaičius sutankės iki kelių šimtų per dieną, tada bus laikas evakuotis arba bent pakuotis daiktus.
Lankiausi Havajų bendruomenei skirtoje paskaitoje, kurioje kalbėjo vietiniai vulkanologai. Didžiuliame ekrane buvo pavaizduota mūsų sala, Mauna Loa krateris ir galimos lavos upių tekėjimo kryptys link vandenyno.
Prie kiekvienos lavos upės parašytas laikas, kurį lava užtrunka keliaudama nuo kraterio iki salos pakraščio. Kai kur dvi savaites, devynias dienas, tris dienas. O štai teritoriją, kurioje stovi mūsų namas, lava užlietų vos per tris valandas. „Tai... ką daryti?“ – pakėlusi ranką klausiau mokslininko. „Atsikeli naktį, jei matai, kad dangus oranžinis, važiuoji iš namų. Prieš tai nepamiršk ir kaimynų pažadinti...“ – atsakė jis. Į kurią pusę tekės lava, niekas nežino.
Prisimenu, kaip kadaise nuvykusi į Nepalą susižavėjau budistine neprisirišimo praktika. Turbūt žinote – kai budistų vienuoliai keletą savaičių preciziškai barstydami spalvotą smėlį piešia įstabaus grožio mandalas tik tam, kad vėliau jas lengva ranka sunaikintų keliais šluotelės brūkštelėjimais. Šitaip jie patys sau primena visa ko laikinumą ir prisirišimo beprasmybę.
Anuomet panorėjau perimti šią praktiką ir nuo tada stengiuosi prie nieko neprisirišti. Bet negaliu meluoti – esu prisirišusi prie savo vaikų, vyro ir... mūsų namo, kurį kiekvieną dieną puošiu šveisdama kampus, sodindama gėles, rėmindama šeimos nuotraukas ir paveiksliukus, kartais praleisdama keletą valandų internete, kol išrenku tinkamos spalvos dekoratyvinę pagalvėlę į svetainę.
Su baime įsivaizduoju ugnikalnio išsiveržimą – ką tada pulčiau nešti iš namų? Pasirodo, visai nedaug – vaikus, kompiuterį, papuošalų dėžutę, močiutės gintarus. Gal dar keletą meno kūrinių. Gal porą suknelių. Medinę rankų darbo skrynią. Lovatiesę. Sąrašas tai ilgėja, tai trumpėja, kol svarstau, kurie daiktai man iš tiesų svarbūs, nepakeičiami.
Vyras guodžia: „Ko jaudiniesi, juk turime gerą draudimą – galėsi viską susipirkti iš naujo.“ Tačiau žinau, kad lengva nusipirkti namą, bet ne namus. Šios sienos aplink mane, Dievas mato, – geriausia budistinė praktika.
