Mažiau blizgesio ir daugiau drąsos – toks galėtų būti pasaulį kaustančios pandemijos akivaizdoje surengtos šventė šūkis. Jos rengėjams tikrai reikėjo nugalėti daug baimių, kad į Veneciją sugrąžintų išsiilgtą šurmulį ir spindesį, o ant raudonojo kilimo vėl sukviestų labiausiai nusipelniusius kino industrijos atstovus. Tiesa, net ir jiems teko taikytis prie naujų festivalio taisyklių.
Žvaigždėms šį kartą nereikėjo slėptis nuo gerbėjų būrio – jų tiesiog nebuvo. Kaip ir įprastai pilnų salių ar šventinių vakarėlių. Prie įspūdingų apdarų festivalio svečiams teko derinti apsaugines kaukes, visur laikytis privalomo socialinio atstumo ir daugybės kitokių griežtų nurodymų.
Tačiau niekas nesugadino taip lauktos kino šventės, kurioje šiemet triumfavo moterys – iš Venecijos jos išsivežė net 3 Auksinius liūtus. Labai svarbi ji buvo ir Lietuvai – pirmą kartą istorijoje Venecijos festivalio ekranuose parodyti net du lietuviški kino filmai.
Daug kas stebėjosi ir vargu ar tikėjo, kad jis įvyks. Kad jo nenušluos galinga pandemijos banga, nusinešusi ne tik kitus prestižinius šių metų kino festivalius, bet ir gausybę kitokių tarptautinių renginių. Kad mieste, kuris pandemijos kirčius pajuto ypač smarkiai, vėl spindės įspūdingos vakarinės suknios, spragsės fotoaparatai, raudonuoju kilimu vėl žengs žymiausi aktoriai, mados, meno ir kino pasaulio žmonės.
Kad į Veneciją, vis dar prisimenančią kelis mėnesius trukusį griežtą karantiną, kai skaidrūs tapo garsieji kanalai, vėl kryps viso pasaulio akys. Kad sparnuoti Venecijos liūtai vėl spindės juos pelniusių laureatų rankose. Seniausias ir prestižiškiausiu vadinamas kino festivalis, net ir šiais pandemijos laikais sugebėjęs sukviesti režisierius iš 50 šalių, tiesiog privalėjo įvykti. Kad pasauliui įrodytų, jog viskas įmanoma. Kad primintų, jog kino industrija gyva, nors ir išgyveno itin sudėtingą laikotarpį.
Tai buvo pirmas tokio lygio tarptautinis festivalis nuo pandemijos pradžios. Todėl nenuostabu, kad daug kas jame vyko kitaip, pagal naujos realybės taisykles. Ne veltui rengėjai jį vadino savotišku eksperimentu.
Į istoriją tikrai įeis daugybė festivalio akimirkų. Nuo iškilmingos atidarymo ceremonijos, kai kaukėmis veidus prisidengę renginio direktorius Alberto Barbera ir šių metų žiuri komisijos pirmininkė aktorė Cate Blanchett sveikinosi suglausdami alkūnes.
Iki įspūdingo premijų teikimo vakaro, per kurį visi svečiai salėje buvo su kaukėmis. Nusiimti jas buvo galima tik tiems, kurie lipo į sceną atsiimti apdovanojimų.
Nepamirštamas bus ir dar vienas unikalus momentas. Kai festivalio atidarymo dieną ant scenos solidariai stovėjo net 8-ių konkuruojančių kino festivalių direktoriai, tarp jų Kanų, Berlyno ir kitų žinomiausių kino apdovanojimų vadovai. To iki šiol nebuvo jokiame kino festivalyje.
„Tai svarbus signalas Italijai ir visam pasauliui. Faktas, kad čia, Venecijoje, susirinko 8 svarbiausių Europos Sąjungos kino festivalių vadovai, yra globalaus atgimimo simbolis. Mokantis, kad reikia laikytis atstumo, naudoti visas atsargumo priemones, tačiau grįžti į kino sales įmanoma“, – sakė Italijos kultūros ministras Dario Franceschini.
Jis pabrėžė ir tai, kad rengti tokio lygio festivalį šiais komplikuotais laikais buvęs itin drąsus žingsnis. Kartu ir labai reikalingas. Įrodantis, kad pandemija kino nenumarino.
Dar festivaliui neprasidėjus jo organizatoriai pabrėžė, kad niekam nenuolaidžiaus. Kad pusė festivalio sėkmės priklausys nuo įdėto jų darbo, o kita pusė nuo pačių šventės dalyvių, tai yra kaip jie laikysis visų saugumo reikalavimų. „Safety first“ („Pirmiausia saugumas“), – rašė Italijos žiniasklaida, analizuodama griežtas taisykles, kurių prestižiškiausiais kino festivalis iki šiol nebuvo regėjęs.
„Nuo pat pradžių sakėme, kad turime rengti festivalį. Turime tai padaryti net tokiomis sunkiomis sąlygomis, kokios susiklostė šiemet. Kai ko atsisakydami, kažkiek rizikuodami. Žinoma, pamatuotai, nes saugumo protokolai yra patys griežčiausi“, – pabrėžė festivalio direktorius A.Barbera.
Iš tiesų rengėjams teko daug ką paaukoti, kad festivalis apskritai įvyktų. Pirmiausia – publiką. Šiais COVID-19 pažymėtais metais šalia ne kartą matyto raudonojo kilimo, aplink kurį anksčiau buriavosi šimtai žvaigždes norinčių pamatyti gerbėjų, iškilo pati tikriausia siena. To reikalavo griežti saugumo protokolai, kad būtų išvengta susibūrimų.
Fotografuoti žengiančius raudonuoju kilimu leista tik ribotam fotografų skaičiui. Kino salės taip pat buvo pustuštės – kad būtų galima užtikrinti saugų atstumą tarp žiūrovų, leista sėstis tik į kas antrą kėdę.
Bilietus pirkti ir vietas rezervuoti buvo galima tik internetu, kad nesusidarytų spūstys. Sumažintas žurnalistų akreditacijų skaičius. Nebuvo ir iškilmingų vakarėlių. Kaukės uždarose erdvėse buvo privalomos visiems.
Žvaigždėms, kaip ir kitiems mirtingiesiems, teko dezinfekuoti rankas ir matuotis kūno temperatūrą prie kiekvieno įėjimo į kino salę. Nebuvo jokių išimčių. Akyli fotografai užfiksavo, kaip apsauga tikrina pačios C.Blanchett temperatūrą. Atvykusiems ne iš Šengeno zonos šalių teko darytis net po 3 testus koronavirusui nustatyti.
Organizatoriai žadėjo, kad paaiškėjus bent vienam teigiamam atvejui būtų buvę skubiai identifikuoti visi sergančiojo kontaktai, taip užtikrinant kitų festivalio dalyvių saugumą. Nors ant raudonojo kilimo buvo ir įsimylėjėlių bučinių, dauguma delegacijų fotografavosi sustojusios per rekomenduojamą metro atstumą.
Gali pasirodyti neįtikėtina, tačiau iškilmingos šventinės atmosferos net griežčiausios taisyklės nesugadino. Nebuvo girdėti ir jokių priekaištų, kad jos pernelyg varžančios ar nepagrįstos. Festivalio svečiai tiesiog nuoširdžiai dėkojo Venecijai už drąsą ir suteiktą galimybę vėl būti kartu. Emocijų tokio lygio apdovanojimuose visada būna labai daug. Tačiau šį kartą jos tiesiog liejosi. Aktoriai neslėpė esantys išsiilgę gyvos publikos ir to jausmo, kuris sklando kino salėse stebint dėmesį kaustantį kino filmą.
„Didžiulė privilegija, malonumas ir garbė būti čia. Atrodo beveik kaip stebuklas. Esu neapsakomai sujaudinta. Pastaruosius šešis mėnesius kalbėjausi tik su savo kiaulėmis ir vištomis, taigi būti čia yra tikras malonumas“, – žurnalistams juokavo į Veneciją atvykusi C.Blanchett. Ji pabrėžė esanti be galo patenkinta, kad po ilgus mėnesius trukusio karantino festivalis sugrąžino žiūrovus į kino sales.
Auksinį liūtą už kūrybinius gyvenimo nuopelnus pelniusi aktorė Tilda Swinton Venecijoje ne kartą dėvėjo apsauginę kaukę, tačiau atsiimdama garbingą apdovanojimą pabrėžė, kad būtent jis gali geriausiai apsaugoti sielą. „Kai klausiu savęs, kaip galėčiau tinkamai išreikšti savo dėkingumą už šią suteiktą garbę, man pritrūksta žodžių. Atleiskite, visus juos išnaudojau. Bet galiu pasakyti, ką reiškia būti čia su jumis šį vakarą. Ką reiškia būti vienoje salėje su gyvomis būtybėmis ir dideliu ekranu.
Ką reiškia pamatyti filmą Venecijoje. Tai yra grynas džiaugsmas. Noriu padėkoti nuostabiajai Venecijai, garbingiausiam ir didingiausiam kino festivaliui Žemėje, kad ir šiais metais iškėlė savo vėliavą. Ačiū už mano Liūtą su sparnais. Tai geriausia asmeninė apsaugos priemonė sielai, kokią tik galima įsivaizduoti. Tegyvuoja Venecija!“ – jausmingai kalbėjo T.Swinton.
Ne veltui šis festivalis vadintas moterų festivaliu. Moterys iš Venecijos išsivežė net 3 Auksinius liūtus. Be T.Swinton, už kūrybinius gyvenimo nuopelnus juo buvo apdovanota režisierė iš Honkongo Ann Hui. O pagrindinis prizas už geriausią filmą po 10 metų pertraukos taip pat grįžo į moteriškas rankas.
Žiuri nusprendė Auksinį Venecijos liūtą skirti kinų kilmės amerikiečių režisierei Chloe Zhao už filmą „Klajoklių“ žemė“ („Nomadland“). Venecijoje šiemet nuskambėjo ir 2 Lietuvos režisierių vardai. Marato Sargsiano filmas „Tvano nebus“ parodytas konkursinėje programoje „Kino kritikų savaitė“, skirtoje kino talentų atradimams. O trumpametražė Vytauto Katkaus juosta „Miegamasis rajonas“ pristatyta trumpametražių filmų sekcijoje „Horizontai“.
Uždangoms leidžiantis Venecijos festivalio organizatoriai jau pakvietė visus į kitų metų kino šventę. Neslėpdami tikėjimo, kad šių metų patirtis taip ir liks istorija, kurios neteks pakartoti.
