Menas ir kultūra – vienos labiausiai nukentėjusių sričių pandemijos metu. Tačiau net ir tokiu sudėtingu metu O.Gražinytės grafikas užpildytas koncertais, tad rasti laiko susitikti pavyksta ne iškart. Be to, ir atvirauti su žurnalistais ji ne itin mėgsta.
Tačiau talentu jau žibanti vilnietė išimtį šįsyk padarė tik dėl to, kad išskirtiniame interviu „Stiliui“ ją kalbino mylima teta ir krikšto mama, jos mamos Sigutės sesuo – žinoma Lietuvos fotomenininkė Jurga Anusauskienė.
– Kaip tau pavyko atsilaikyti per karantiną ir net pandemijoje įžvelgti naudingų momentų savo veiklai?
– Buvo gana ilgas laikas, kai koncertų visiškai nebuvo. Ne tai, kad sumažėjo, bet buvo absoliutus štilis. Su kolegomis juokavome, kad būdami vienuolikos turėjome daugiau veiklos. Pasisekė, kad pasibaigus karantinui jau įvyko šeši koncertai Lietuvoje ir Vokietijoje.
Dėl viruso iki šiol ribojamas žiūrovų skaičius salėje, t.y. joje gali būti užimta tik ketvirtadalis vietų, todėl vietoj dviejų planuotų pasirodymų vyksta keturi.
Prieš pasirodymus jaudinausi, kad jausiuosi vieniša, nes publika ir atlikėjai yra lygiaverčiai koncerto dalyviai, – tuo ypač įsitikinau, kai per karantiną teko groti tuščioms salėms su keliomis TV kameromis. Bet pasirodymų metu jaučiau šilumą ir net euforiją, nes publika reagavo itin entuziastingai. Pajutau, kad žmonės koncertų labai išsiilgę.
– Neseniai pristatei ir savo debiutinę kompaktinę plokštelę. Ko gero, tam ne pats tinkamiausias metas?
– Diskas į pasaulį keliavo vienuolika mėnesių. Pirmoji įrašų dalis padaryta dar 2019-ųjų balandį, prieš pat Velykas. Įrašinėjome „Lamentate“ fortepijonui ir simfoniniam orkestrui. Taip vadinasi ir kompaktinė plokštelė. Dirbau su maestro Modestu Pitrėnu, o įrašus darė „Grammy“ nominantai Aleksandra ir Vilius Kerai.
Antroji įrašų dalis vyko jau prasidėjus pandemijai, taigi abu laikotarpiai turėjo įdomų emocinį foną. Labai smagu, kad įtakingas klasikinės muzikos žurnalas „Pizzicato“ šiai plokštelei jau skyrė „Supersonic“ įvertinimą – tai daugiau nei 5 žvaigždutės. Anot garso režisieriaus Viliaus Kero, tokio įvertinimo Lietuvos istorijoje dar nėra buvę.
– Kaip atrodo tavo gyvenimas anapus scenos?
– Groju jau šešiolika metų, tad didžiąją dalį mano laiko ir užima muzika. (Juokiasi.) Visada bijau nepaversti kūrybos tik darbu. Būna akimirkų, kai jaučiu nusiteikimą vien dirbti. Stengtis neprarasti to malonumo ir aistros muzikai, atvirumo ir užsidegimo – man tai atrodo labai svarbus ir sudėtingas dalykas. Matote, ir vėl kalbu vien apie muziką, nes ji mane lydi abipus scenos.
– Sakoma, kad atlikėjas negali lipti į sceną, jei nejaučia jaudulio. Išmokai jį įveikti?
– Per didelis jaudulys – trukdantis jausmas. Tai nemažas vidinis konfliktas. Tu ruošiesi, darai tai, ką nori daryti, ir atėjus kulminaciniam taškui staiga jauti, kad stingsti ir nesinori eiti į sceną. Trikdanti būsena...
Man reikėjo ją nugalėti. Negaliu pasakyti, kad esu šimtu procentų susitvarkiusi, tačiau manau, jog tai pavyko apvaldyti. Daug dirbau su savimi.
Būtent psichologiniai dalykai ir yra tas kliuvinys, kuris trukdo. Tad pradėjau tam tikrus pratimus, kai muzikuodavau tik savo galvoje be instrumento skambėjimo.
Dar mokydamasi Lietuvoje šią metodiką atradau visai intuityviai ir pajutau, kad ji padeda. Vėliau, jau studijuodama Hanoverio (Vokietija) Muzikos, teatro ir medijų akademijoje, per sceninės psichologijos paskaitas su šia technika susipažinau išsamiau ir ėmiau ją taikyti.
Kitas dalykas, kuris man padėjo, tai pastangos koncentruotis į save ir prieš grojant pamedituoti, padaryti kvėpavimo ir pusiausvyros pratimus. Jeigu nori išstovėti ant vienos kojos, esi priverstas nusiraminti, susirasti svorio centrą ir ramiai, stabiliai kvėpuoti. Iš esmės įjungi save į tą sukontroliuotą ramybės būseną, kurios nori būti scenoje.
Trečias svarbus dalykas – sąmoningas išankstinis pasirengimas. Turiu naują teoriją – groti per dieną ne vienu ar dviem ilgais maratonais, o mažesnėmis, dažnesnėmis ir natūraliai intensyvesnėmis atkarpomis. Scenos situacija gąsdina tol, kol tai yra neįprasta. Ją intensyviai ir dažnai kartodamas per dieną pratini save prie tos būsenos.
Menininkai – labai jautrūs žmonės ir būna situacijų, kai pats nebegali su tuo susitvarkyti, todėl šeimos, artimųjų ir draugų palaikymas taip pat labai svarbus.
Dar viena galbūt tik man padedanti detalė – žinojimas, kaip atrodys koncertų salė, kurioje grosiu. Kai iš anksto galiu įsivaizduoti, kaip viskas bus, man paprasčiau nusiteikti įsivaizduojant viską pozityviai.
– Esi moteris ir visada scenoje atrodai nuostabiai! Ar išvaizda tau svarbi?
– Manau, kad visi šie dalykai susiję. Pati muzika labai natūraliai nuveda prie reikiamo įvaizdžio ir drabužio.
– Tavo visų šeimos narių gyvenimas glaudžiai susijęs su muzika. Tėtis Romualdas – choro dirigentas, mama Sigutė – pianistė, brolis Adomas studijavo kompoziciją, o sesuo Mirga – dirigentė, kuriai jau ne kartą nusilenkė pasaulio muzikų bendruomenė. Tokia aplinka įkvepia, padeda ar komplikuoja ir įpareigoja rinktis muzikės kelią?
– Viskas kartu. Dabar labai padeda ir įkvepia. Anksčiau atrodė, kad tik įpareigoja ir komplikuoja. Matydavau, kaip mano bendraklasių šeimos nariai ir artimieji, kurie nėra muzikantai, pagrojus jiems per įskaitą, egzaminą ar koncertą žavėdavosi, džiaugdavosi ir labai palaikydavo, kad jie išvis groja.
O mane dažniausiai pasivesdavo į šalį ir paduodavo sąrašą, ko nepadariau, ką galėjau padaryti geriau ir apie ką turėčiau pagalvoti per ateinančius dešimt metų. Vaikui tai buvo sunku suprasti, tačiau jaučiau, kad tai – tiesa.
Dabar šeima yra pirmi žmonės, į kuriuos kreipiuosi, jei iškyla muzikinių klausimų ar ištinka kūrybinė krizė. Jie yra labiausiai palaikanti ir įkvepianti aplinka. Visiškai jais pasitikiu.
Pastabų, ką galiu padaryti geriau, vis dar gaunu, bet būtent jų labiausiai ir noriu. Vertinu tai kaip varomajai energijai būtiną komponentą.
– Ne kartą klausytojų širdis džiugino ir seserų kūrybinis duetas. Kokia Mirga kaip scenos partnerė?
– Mirga – labai profesionali muzikantė, turinti neįtikėtiną gelmę, šviesą bei pozityvumą, ir tai ją išskiria iš kitų. Šios savybės suteikia pasitikėjimo, ramybės ir stabilumo. Tai solistui ir orkestrui sukuria aplinką, kurioje jie gali laisvai muzikuoti.
Ji labai mėgaujasi ir džiaugiasi darbu, kurį daro, tačiau yra ir itin reikli. Atsimenu, kaip vaikystėje savaitgaliais, per atostogas ar laisvu laiku mes žiūrime filmą, o ji užsidariusi savo kambaryje mokosi. Mirga turbūt yra darbščiausias žmogus, kurį pažįstu. Tai nebuvo egoistinis karjeros siekimas. Ji dirbo daug todėl, kad jai tiek reikėjo, kad įsigilintų ir suprastų. Ir darė tai todėl, kad jai tai buvo be galo įdomu.
– Ar teko konkuruoti tarpusavyje?
– Kiek man teko dirbti, Mirgos požiūris būdavo, kad solistas diktuoja ir nusprendžia, o orkestras padeda ir palydi. Nežinau, ar čia tokia man, kaip sesei, išlyga, ar ji visada tokią filosofiją taiko.
– Karjerą pradėjai labai anksti, nuo 5 metų. Ar šalia jos turėjai nerūpestingą vaikystę, kokia ji buvo?
– Vaikystę turėjau tikrai nuostabią. Linkiu savo būsimiems vaikams, kad patirtų tokių šiltų, nerūpestingų ir išradingų momentų, kokių aš turėjau.
Be abejo, prie to stipriai prisidėjo mano jaunesnysis brolis Adomas, su kuriuo buvome be galo artimi ir užaugome apylinkėje su didžiuliu būriu vaikų, krėsdavome visokiausias išdaigas.
Niekada nesiveržiau groti, troškau būti lauke ir, pavyzdžiui, žaisti krepšinį.
– Ar esi iškrėtusi šunybių?
– Taip, žinoma. Su broliu esame su laidyne išdaužę langą.
Dar mėgdavome į mažus balionėlius pripilti vandens, eiti per nuosavų namų rajoną, kuriame užaugome, ir įmesti juos per atidarytus langus. Labai atsiprašau už šiuos darbelius, jeigu kaimynai dabar skaito šį straipsnį!
– Kad atlikėjas paliestų klausytoją, turi atiduoti labai daug savęs.
Kaip pavyksta atgauti jėgas?
– Čia toks paradoksas. Koncertuodamas tikrai labai išsikrauni fiziškai, tačiau įsikrauni dvasiškai ir emociškai.
Fizines jėgas padeda atgauti miegas, sportas, geras maistas, masažas ir vonia.
– Kai būna koncertiniai turai, atlaikai tikrus maratonus.
Kiek reikia laiko, kad pailsėtum?
– Po intensyvaus laikotarpio, kurį sudaro ne tik serija koncertų, bet ir pasiruošimo laikotarpis, dažniausiai kitą dieną vis dar labai noriu groti.
Antrą dieną tas jausmas išlieka, bet jau gerokai nusėdęs, o po to gerą laiko tarpą nesinori išvis prie instrumento sėsti, nes po didelio aktyvumo jaučiuosi įkritusi į neveiklos duobę.
– Kam negali atsispirti, kokių silpnybių turi?
– Man labai svarbu sotūs pusryčiai, nemažai miego ir kokia nors įdomi istorija: tai gali būti filmas, serialas, knyga. Pavyzdžiui, dabar skaitau Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“. Puiki rudeniška knyga nuotaikai pakelti.
– Esi žavi jauna moteris, kurios neįmanoma nepastebėti. Pakalbėkime apie meilę. Kokią vietą ji užima tavo gyvenime?
– Meilė man yra pats svarbiausias jausmas, nuo kurio iš dalies esu netgi priklausoma. Pradedant šeimos ir draugų meile, baigiant romantiška. Esu jautrus meno žmogus, todėl šilumos ir artumo reikia daug.
Visi mano artimi santykiai buvo su vyrais muzikais. Gal todėl, kad muzika yra ne tik darbas, bet ir gyvenimo stilius. Natūralu, kad žmones, kuriuos pasirinkdavau turėti šalia savęs, gyveno tuo pačiu stiliumi ir ritmu kaip ir aš.
