– Kokiu naujausiu pirkiniu save palepinote?
– Naujausias mano pirkinys – auksinė penkių rublių moneta. Tai yra 1899 m., 900 prabos carinė auksino moneta.
Neperku dideliais kiekiais, bet atsiradus laisvų pinigų stengiuosi įsigyti po gabaliuką aukso, kad tai vėliau virstų investicija į mano sūnų ateitį ir mokslus.
Aukso kaina kinta, todėl tikiu, kad ateis laikas, kai jis pasieks aukštą vertę, vaikai parduos ir turės solidžią sumą. Man pačiam tai yra sielos pamaloninimo procesas.
– Ar dažnai investuojate į savo emocijas? Ar leidžiate sau neracionalius, bet malonius pirkinius?
– Kartkartėmis leidžiu sau įsigyti antikvarinių daiktų, ypač kelionėse. Man nėra nieko gražiau už autentiškumą, už daiktą, kurio kaina ir vertė kyla kasmet. Dėl to nebijau investuoti į meną ir auksą.
Labai mėgstu senienas, kai čiupinėju antikvarą, jaučiu pirkinio istoriją, laiko suformuotą vertę. Tai man suteikia milžinišką pasitenkinimą. Neperku menkaverčių daiktų.
– Kaip susiformavo jūsų požiūris į pinigus?
– Mano požiūris į pinigus ilgai buvo gana paviršutiniškas: mano mama buvo išlaidi, nemokėjo investuoti, todėl turėjau tokių dalykų išmokti pats, nes niekas neparodė, kaip elgtis su pinigais ar investuoti.
Esu dėkingas likimui, kad turiu suvalkietiško kraujo žmoną Eriką, kuri mokė racionalumo: kam reikalingi daiktai, kokia jų vertė bus ateityje, kaip kaupti pinigus, kad vėliau galėtume sau daug leisti.
Manau, kad vaikystėje patirtas finansų trūkumas, o kartais ir visiškas nepriteklius, atmintyje išliko kaip priminimas, jog viskas laikina ir vieną dieną galima likti basam, todėl tas žinojimas labiausiai ir verčia neišlaidauti. Svarbu būti saugiam, nes finansai žmogui dovanoja laisvę.
– Kaip keitėsi jūsų požiūris į finansus, pinigų leidimą savo reikmėms?
– Vaikystėje požiūris į pinigus buvo toks, kad viskuo pasirūpins šeima: mama, močiutė, teta.
Vėliau atėjo supratimas, kad noriu kažko daugiau iš savęs ir aplinkos, todėl normalu, jog kai kam reikia ir taupyti. Pavyzdžiui, kompiuteriui ar aprangai, kad atrodytum gerai ir nekompleksuotum prieš bendraamžius.
Dar vėliau atėjo noras turėti kai ką savo – kad ir nekilnojamąjį turtą, kad turėčiau, kur gyventi, kurčiau nuosavą lizdą.
Šiandien daugiausia galvoju apie vaikus, nes, kaip sako žydai, tai – geriausia gyvenimo investicija.
– Kada būtina save lepinti?
– Savęs lepinimas – labai individualus reikalas. Šiandien negaliu sau leisti prabangos dvi tris valandas skirti išvykai pagrybauti ar pažvejoti, o būtent tai man yra didžiausias savęs pamaloninimas ir atsipalaidavimas.
Kalbant apie finansinį lepinimą, tai turbūt kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad vis mažiau ko nors reikia. Jaunystėje gerai sau leisti viską, nes laikui bėgant daraisi taupesnis ir racionalus protas ima viršų.
Sunkiai atsiranda noras išlaidauti – galvoji: taip sunkiai uždirbau, o dabar čia išleisiu... Aš dabar esu atsargus su pinigų mėtymu.
– Ar asmeninius pirkinius argumentuojate kitiems?
– Niekada neargumentavau, tiesiog jaučiu pareigą pasakyti žmonai, nes abu planuojame bendras išlaidas. Ji visada pasako, ką perka ar ką norėtų įsigyti. Paklausia manęs, ką galvoju, ar verta, ar jau geriau turimą daiktą sutaisyti... Žodžiu, mes visada diskutuojame.
Svarbu suprasti, ar man tikrai ko nors reikia. Mėgstu iškentėti tą pirminį troškimą, o kai praeina dvi trys dienos, suprantu, ar man to reikia iš tikrųjų.
Su Erika esame lyg vienas kumštis, valdome bendrą finansų katilą. Abu jaučiame atsakomybę. Turime tikslų, tad didelius pirkinius visada planuojame drauge. Puikiai žinome, kam taupome, o kam šiandien neskirsime pinigų.
– Ar dar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?
– Mano pirma alga buvo uždirbta vaikystėje, kai su draugais pakelėje rinkdavome gėles, darydavome mažas puokšteles ir pardavinėjome, kad galėtume nusipirkti ledų. Tokie buvo pirmieji pinigai ir tikslai.
Rimtesnė alga atsirado, kai dirbau statybose. Ją skyriau mokslams apmokėti.
– Kas jus motyvuoja uždirbti pinigų?
– Nuo vaikystės turėjau svajonę, kad nereikėtų kažkam mokėti nei už elektrą, nei už aplinkos tvarkymą, nei komunalinių mokesčių. Aš visada norėjau būti savarankiškas.
Pinigus uždirbti motyvuoja vaikai, noras suteikti jiems patogią buitį, išsilavinimą, stogą virš galvos.
Noriu užauginti visaverčius, pasitikinčius savimi žmones, neriančius į finansinius iššūkius ne taip aršiai kaip jų tėvai. Nežinau, ar tai gerai, bet turbūt kiekvienam vyrui nėra nieko svarbiau, nei suteikti savo šeimai saugumo jausmą.
Pinigai ir jų uždirbimas man asocijuojasi labiau su siekiamybe būti laisvam, nes jei tu vėliau protingai investuoji savo sunkiai uždirbtus pinigus, turi galimybę oriai gyventi ir nevargti senatvėje.
Juk lengvai pinigai ateina tik imperijų paveldėtojams, visiems kitiems reikia įdėti daug pastangų ir nesinori paleisti visko vėjais: norisi, kad pinigai uždirbtų pinigus.
– Kokia jūsų asmeninė pinigų filosofija?
– Kad mano uždirbti pinigai būtų saugaus gyvenimo garantija. Kad nereikėtų drebėti ar bijoti paskutinį eurą išleisti duonai, transportui arba tiesiog įkalinti save vienoje vietoje: niekur nekeliauti, nieko nematyti, nepatirti.
– Gal turite kokių nors asmeninių ritualų, kaip privilioti finansinę sėkmę?
– Ritualas – draugystė su akcijų birža. Apie tai daug skaitau ir kartais vis nusiperku auksinę monetą.
Matau, kad krizės akivaizdoje žmonės pirmiausia atsisako pramogos, o aš turbūt ir būsiu ta pramoga, todėl saugus niekada negali būti. Yra daug nežinomybės, kaip bus su žiemos sezonu, pavasariu, vasara, kitais metais.
Yra didelė dinamika tarp uždarbio dydžio ir pastovumo – labai daug kas priklauso nuo agentūrų, kurios dirba su manimi.
– Ką manote apie skurdą ir posakį „Būkim biedni, bet teisingi“?
– Skurdą mačiau svetur, mačiau čia, gimtinėje, ir savo artimoje aplinkoje, kažkiek patyriau vaikystėje, tad galiu drąsiai pasakyti, kad jo yra visokio.
Jei žmogus labai nori, jei nėra įkalintas žalingų įpročių, jeigu turi vaikų, mato juose ateitį, visada jaus didžiulę atsakomybę ir neleis sau skursti. Nes nėra nieko baisiau, nei matyti, kad vaikas jaučiasi nevisavertis prieš bendraamžius.
Dėl to labai svarbu tėvams ir kiekvienam žmogui išmokti finansinio raštingumo, kad nepritekliaus nejaustų artimieji.
O dėl posakio „būkim biedni, bet teisingi“ galiu pasakyti, kad dalį karjeros esu dainavęs be jokio atlygio, bet buvau laimingas.
Matydamas šypsenas žmonių arba tų klausytojų, kurie negali sau leisti nusipirkti bilieto, gaunu grįžtamąjį ryšį, suprantu, kad tai turi prasmę.
Kartais be jokio honoraro koncertuoju senelių ar vaikų globos namuose.
– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?
– Žmones turbūt gadina staigiai gauti pinigai arba tas atsakomybės jausmas, kurio anksčiau neteko patirti. Naujai iškepti turtuoliai pradeda jausti nesaugumo jausmą, tai juos ima graužti.
Pažįstu vieną žmogų, kuris yra tarp šimto turtingiausių pasaulio žmonių, kiekvienais metais su juo bendraudamas išmokstu vis naujų pamokų. Supratau, kad žmogus, pasiekęs finansinę gerovę, suprantantis darbo ir žmonių vertę, į viską žiūri paprasčiau ir elgiasi žmoniškiau.
Turbūt tas lengvumas ir pinigų nesureikšminimas atsiranda patyrus vienadienius džiaugsmus ir supratus, kad tai nėra svarbiausia.
– Kaip parenkate dovanas kitiems? Ar jums patinka pats dovanojimo procesas, ar svarbu tai, kuo dalinsitės su kitais?
– Nėra malonesnės akimirkos nei dovanų teikimas. Jaučiu didžiausią malonumą, kai matau Erikos akis, kai ji gauna tai, apie ką svajojo.
Dažniausiai dovanos būna kuklios, bet labai išjaustos, kryptingos. Ir vaikų akys gavus dovanų, kai matau jų reakciją, – negaliu sugalvoti, kas būtų dar maloniau.
Pačiam dovanas gauti dažnai būna toks nepatogumas, nes žinau, kiek žmogus energijos įdėjo, o jei dovana nelabai patinka... Man pačiam dovanoti labai patinka, nes daug dėmesio skiriu, kol renku, ruošiu dovaną, sužinau norus, pajaučiu, kas pradžiugins.
– Ar kitiems dovanojate geresnius ir brangesnius dalykus nei sau?
– Stengiuosi palikti žmogui kuo didesnį įspūdį, todėl renku kokybišką daiktą. Tai kainuoja, bet ir tarnauja ilgai.
Nesinori, kad žmogus, gavęs dovaną iš manęs, čia pat ją sulaužytų ar kad ji nepasiteisintų, dėl to tenka paišlaidauti.
– Kaip pajaučiate, koks žmogus vertas geriausių dovanų?
– Mano šeimos nariai verti visko geriausio, todėl stengiuosi juos matyti, jausti, žinoti.
O jei apie artimą aplinką, visada jaučiu širdimi, kad verčiausi žmonės yra kukliausi, – man tai gražiausias asmenybės bruožas.
– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip elgiatės su jomis?
– Būna, kad nepataiko su dovanomis. Ypač nemėgstu dovanų iš reikalo – žvakučių, kurių šimtą metų neuždegsi, ar vazelių, kuriose netelpa gėlė.
Nieko nepadarysi, gaila, bet jei žinau, kad mano namiškiams tas daiktas pravers, neperdovanoju, o perleidžiu, atiduodu tą dovaną, kuri pas mane tiesiog rinks dulkes, bet kitam žmogui tikrai pravers ir džiugins. Dovana yra ženklas, pagarba, bet jei nepataiko, netaikau jokių sankcijų dovanojančiajam.
Gal tuo metu jis turėjo ką nors kita galvoje, rūpesčių ir neatspėjo, ko man reikia.
– Kokias dovanas, jūsų nuomone, galima ir kokių nepatartina pirkti vyrams?
– Gal negalima manikiūrinių žirklučių ir lūpų vazelino. Manau, tokie pavyzdžiai iškalbingai nusako mano požiūrį. (Juokiasi.)
– O ką dovanoti moterims?
– Su jomis visai kita istorija, nes jos dažnai pačios nežino, ko nori. Tad kur jau mes, vyrai, galime žinoti, bet turbūt niekada neprašausi pirkdamas kvepalus, kurie jai patinka, ar grandinėlę, gražią didelę, storą.
Laikai keičiasi: būtų puiku padovanoti modernią, gražią skrybėlę. Žodžiu, tai, kas dabar madinga. Vardinį daiktą, skarelę, gal kas nors šilto.
Stengiuosi moteriai nepirkti banalių dovanų, nes šiame gyvenime gali parodyti dėmesį tik tada, kai turi gerą idėją. Tokiu būdu galima stipriai sužavėti, o dovana išliks tiek jos, tiek tavo atmintyje, nepriklausomai nuo to, ar tai platoniška draugystė, ar tikra meilė.
Atsakyti, ko moterims nereikėtų pirkti, sudėtinga, nes jos tokios skirtingos: viena gali džiaugtis net grindų laku dėl to, kad jai jo labai reikėjo, o pati nepirktų, todėl gavusi dovanų nuoširdžiai džiaugiasi.
Kitai patinka knygas skaityti, tad ji bus devintame danguje gavusi Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“ tomus. Trečia gali norėti praktiškų dovanų, kad ir kibiro, o ketvirta gurmanė – sūrio gabalą padovanok ir ji apsidžiaugs. Amplitudė milžiniška.
Turbūt nėra draudžiamo daikto moteriai, nebent kokio filtro automobiliui, nors ir tai gali kurią nors dailiosios lyties atstovę padaryti laimingą.
– Kokia šiandien jūsų materiali svajonė, pageidavimas, noras?
– Mano materialus noras yra turėti vasarnamį: didelį, erdvų, platų, vieno aukšto, kuriame galėtume su šeima švęsti savo šventes.
Prie namo noriu vandens telkinio su lieptu, ant kurio galėčiau sėdėti, žvejoti arba stebėti vandenį, kuris mane ramina, ypač po visų kelionių, koncertinių ir vidinių įtampų. Noriu, kad ten pati blogiausia diena taptų švente ir atgaiva sielai.
Žmogus be savo žemės, manau, yra ne visai žmogus. Tai tokia mano žemiška meno žmogaus svajonė.
