Vaizduojamasis menas Martynui artimas nuo pat vaikystės – jis augo meniškoje aplinkoje, muzikanto krikštatėvis buvo skulptorius. Dažnai viešėdamas jo sodyboje akordeono virtuozas čia matė ir aistrą menui, ir tos aistros išraišką.
„Nesu ištikimas vizualaus meno vartotojas, į galerijas, parodas ar muziejus nedažnai užsuku. Tačiau išreikšti save kitaip, ne tik muzika, man pasirodė įdomu. Anksčiau esu gaminęs šviestuvus, neseniai studijoje pats pasigaminau šezlongą“, – sakė jis.
Šį rudenį Lietuvą antrą kartą sukausčius pandemijai muzikantas ėmėsi savo idėjos – tiesiog nuvažiavo į parduotuvę, o iš jos grįžo su drobe, molbertu ir akriliniais dažais.
„Viskas atėjo iš pragmatiškos realybės. Žiūrėjau į sieną savo studijoje ir svarsčiau, koks paveikslas čia labiausiai tiktų. Norėjau, kad jis mane įkvėptų.
Susirasti menininką, tapytoją, išsirinkti jo darbą – žinoma, galėjau. Tačiau turėdamas laiko (juk koncertai dabar atšaukti) nusprendžiau tai padaryti pats“, – pasakojo Martynas.
M.Levickis žinojo, kad drobėje nenori kurti realaus vaizdo. Vis dėlto pirmieji jo tapyti sluoksniai ne tik jam, bet ir bičiuliams buvo panašūs į jūrą.
„Dabar vandens ten, man atrodo, nebeliko. Pradžioje ten buvo daug nevienalyčio pilko fono, dabar jis atrodo kitaip. Paveikslą pavadinau „Masės“ – jame matyti trijų skirtingų masių susidūrimas.
Pradėjau antrą, turiu dar keletą eskizų, tapytų ekspromtu. Įkvėpimas – toks dalykas: darbo reikia imtis tada, kai jis yra. Stengiuosi jį pajausti, kad netapyčiau mechaniškai vien tam, kad tiesiog uždažyčiau drobę“, – mintimis dalijosi kūrėjas.
Ką jam duoda tapymas? Martynas šypsosi: po svajonių pasaulį jis neklajoja, susikoncentruoja į tai, ką daro, ir mėgaujasi. M.Levickis, anksčiau net vadinęs savo nuobodžiu žmogumi, užsivėrus koncertų salių durims mėgaujasi turintis laiko neįgyvendintiems pomėgiams: ir gėlėms savo terasoje prižiūrėti, ir tapyti.
„Tai nėra mano profesija, todėl niekas už nugaros nestovi ir nevertina, nekritikuoja. Esu pats sau, stengiuosi sau atleisti vis daugiau, juolab kad tapyba – eksperimentas, žaidimas.
Tam tikra prasme tai ir terapija, tik kad nesijaučiu viduje blogai, kad griebčiausi drobės. Jeigu dar ilgai tęs karantiną ir negalėsiu koncertuoti, gal ir naują pragyvenimo šaltinį atrasiu! Ir vardas jau girdėtas daugeliui“, – juokėsi Martynas.
Kūrėjas neslepia – jo koncertai ir lapkritį, ir daugelis gruodį atšaukti. Tačiau su šypsena prisimena vykusius vasarą, jaučiasi labai dėkingas palaikiusiai Lietuvos publikai.
Laikas nėra lengvas, bet Martynas stengiasi nenuleisti rankų ir nepasiduoti slogiai nuotaikai.
„Mano vidinio pasaulio ši pasaulinė situacija kol kas negriauna. Tikiuosi, kad taip ir liks. Žinoma, anksčiau buvau labai užsiėmęs, visur bėgau, skubėjau, o dabar turiu daug laiko ir ne visada žinau, ką su juo daryti. Uždavinių, terminų nebeturiu.
Vis dėlto ir per karantiną grojau net daugiau nei įprastai. Tą laisvą laiką priėmiau kaip teigiamą pokytį savo grojimo technikai lavinti. Tačiau, žinoma, ilgainiui tai reikia parodyti – psichologiškai, manau, tai vienaip ar kitaip jaučia ar kada nors pajus visi kūrėjai, scenos žmonės. Kad negaliu groti scenoje – sunkus suvokimas.
Tai ne tik mūsų pajamos, juk svarbiausia – būti dėmesio centre, ten save išreikšti tiems, kurie ateina tavęs pasiklausyti“, – atviravo garsus muzikantas.
