Moters namuose kabo jo tapytas paveikslas, o ir pati Simona apie tėvuku dažnai vadintą giminaitį atsiliepia su nuoširdžia šypsena.
„Mano senelis buvo išskirtinis. Taip tikriausiai gali sakyti bet kuri anūkė ar anūkas, kurie turėjo itin stiprų ryšį su seneliais. Bet jis buvo labai išsilavinęs, eruditas, inteligentiškas ir nepaprastai geros širdies žmogus“, – sakė drabužių linijos „Nunu“ kūrėja.
Dar vaikystėje Simonai senelis leisdavo žaisti su savo teptukais ir dažais, mergaitė galėjo piešti tiek, kiek norėjosi. Nors tapytojos talento, kaip ji sako, iš tėvuko nepaveldėjo, kūrybiškumo gavo į valias.
„Senelis daug metų buvo Marijampolės dailės mokyklos direktorius ir mokytojas, tačiau piešti aš taip ir neišmokau. Visada kartu su juo juokdavomės – sakydavome, ko jau nemoku, to nemoku.
Bet iš senelio paveldėjau labai daug kūrybiškumo. Tikiu, kad ir mano artistiškumas, kad ir koks jis yra, irgi paveldėtas būtent iš jo. Be to, jis stipriai formavo knygų, stalo serviravimo, meno pomėgį“, – toliau gražiai atsiliepė Simona ir pridūrė, jog senelio tapybos genus paveldėjo jos pusbrolis.
Leisdamasi į gražiausius prisiminimus dainininkė sakė, kad yra prašiusi senelio nupiešti jos portretą, bet šios svajonės jiems taip ir nepavyko įgyvendinti. Senelis teigė, kad jam sudėtinga tapyti žmonių veidus. Bene labiausiai moters širdį sušildydavo mažybinis kreipinysiš tėvuko lūpų – Simoną dailininkas vadindavo Trupinėliu.
„Man šis jo žodis yra kažkas neapsakomo. Mintyse girdžiu, kaip jis jį taria. Tai buvo dažniausiai jo vartojamas kreipinys“, – šypsojosi ji.