Taupyti ar išlaidauti? „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis (65 m.) pravėrė savo piniginę ir atvirai prabilo apie tokią subtilią temą kaip pinigai.
– Kokia per karantiną pasidovanota dovana jums suteikė daugiausia džiaugsmo?
– Didžiausią įspūdį paliko knyga apie Winstoną Churchillį „Tamsiausia valanda“. Joje kalbama apie stiprią asmenybę. Daug kam perpasakoju, kaip jis gyveno, kaip elgėsi. Ši asmenybė mane labai sužavėjo.
– Kada, jūsų nuomone, būtina save lepinti?
– Anksčiau maniau, kad tai silpnųjų požymis, nes nuo jaunystės domėjausi alpinizmu, kuris yra ir sportas, ir veikla, reikalaujanti labai daug jėgos, ištvermės, atsargumo. Yra du dalykai, kuriuos išmokau atskirti jaunystėje: suprasti, kada yra baimė, o kada – atsargumas.
Kai žmogus nežino, ką daryti, jis bijo, o kai tiksliai žino, ką daryti, tampa atsargus, nes pasveria kiekvieną judesį, suvokia žingsnio kainą.
Alpinizme klaidos gali būti lemtingos, čia ne visada yra galimybė pasitaisyti. Ir tuo metu man atrodė, kad savęs lepinimas yra silpnų žmonių požymis.
Ne per seniausiai supratau, kad gali būti ir kitoks dalykas. Pirmiausia suvokimas atėjo keliaujant, skanaujant konjaką, vyną, maistą. Pavyzdžiui, kai nežinojau, kas yra „Michelin“ restoranai, maniau, kad ten kažkas tokio nesuvokiamo ir nesuprantamo, bet kai pats pabuvau keliuose „Michelin“ žvaigždutes turinčiuose restoranuose, supratau, kiek daug įdedama meilės ir meno į valgio gaminimą. Tada sau pasakiau: palauk, kodėl negaliu sau leisti pasimėgauti su meile ir kruopštumu sukurtu maistu?
– Ar dažnai keičiate požiūrį į įvairius dalykus?
– Buvo laikas, kai basas vaikščiojau po Gedimino prospektą ir maniau, kad automobiliai visiškai nereikalingi. Svarbus ryšys su žeme, gamta. Vėliau požiūris pasikeitė, ir dabar sėkmingai vairuoju elektromobilį.
Prisimenu, tada, kai baigiau mokslus ir pradėjau dirbti, kalnai man buvo didesnis prioritetas nei darbas ir man reikėjo ne mėnesio, o dviejų alpinizmui, bet darbe atsisakė suteikti tokias ilgas atostogas. Aš pasirinkau kalnus, o ne darbą, todėl iš jo išėjau.
O dabar, kai tiek daug jau pamatyta, apkeliauta, išragauta, darbas yra didžiausia mano aistra.
– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga?
– Labai gerai atsimenu, kaip man sakė tėvai: jei ko nors reikia, būtina pačiam užsidirbti. Vėliau ir pats taip auklėjau savo dukras. Smulkiems malonumams susirinkdavau, kai nunešdavau priduoti tuščius butelius. Po to labai svajojau apie džinsus – gal dabar tai nuskambės absurdiškai, bet mano paauglystės laikais tai buvo didžiulė prabangos prekė – ne tik brangi, bet ir sunkiai gaunama.
Pamačiau, kad draugas turi, o aš – ne. Pasiskolinau iš jo kelnes, skutimosi peiliuku išardžiau siūles, pasidariau iškarpas, vėl susiuvau ir jam grąžinau. Tada nusipirkau panašios medžiagos ir pagal tas iškarpas pasisiuvau kone džinsines kelnes. Nudažiau baltai, ir viskas išėjo taip puikiai, kad atsirado norinčiųjų užsisakyti tokių pat už 10 rublių, o tai buvo išties didžiuliai pinigai.
Be to, vasarą man pavyko įsidarbinti Marijampolėje veikusiame konservų fabrike, ten kaliau medines dėžes. Dabar viskas pakuojama į kartonines, o tada sulčių ir kitų gėrybių stiklainiai būdavo dedami į mano sukaltas dėžes.
– Jau būdamas žinomas ir sėkmės lydimas verslininkas vos išvengėte bankroto. Kaip pavyko išsisukti?
– Manau, sėkmę lemia asmeninės savybės. Esu iš mamos paveldėjęs atkaklumą ir valią. Tų savybių labai reikia versle, nes iš tikrųjų būna labai didelių kritimų. Taip nutiko ir per 2008 metų krizę, kai stojo ekonomika, grėsė bankrotas, o aš su šeima buvau Australijoje, kur labai sunkiai susirgo mano žmona Rita.
Tai buvo vienas sunkiausių mano gyvenimo epizodų, kai Rita atsidūrė ant mirties slenksčio ir aš trims savaitėms likau su ja ligoninėje. Lietuvos bankai reikalavo mokėti keturis milijonus litų kas mėnesį už 660 mln. litų įsipareigojimus, bet tai buvo neįmanoma, nes stojo visas šalies verslas. Kol slaugiau žmoną, kasdien gaudavau laiškus, kad situacija įmonėje vis blogėja ir blogėja... Iki bankroto išties buvo likęs vos vienas žingsnis.
– Kas tada jus išgelbėjo? Kaip išsaugojote ir žmonos gyvybę, ir verslą?
– Tam prireikė labai daug pastangų, begalinio atkaklumo. Aš tiesiog nesustojau. Kai žinai, kad faktiškai neįmanoma išgyventi, bet darai viską. Atrodo, suklupai, nėra jėgų, bet darai viską ir kovoji, kaip sakydavo anksčiau, iki paskutinio kraujo lašo.
Yra liaudies pasaka apie varlę, kuri įkrito į pieną, o išlipo ir liko gyva tik todėl, kad visą laiką malė kojomis ir suplakė sviestą.
Versle tik iš šalies gali atrodyti, kad viskas vyksta daugeliu atvejų gerai ir sėkmingai, visi dideli verslai turi tokią regimybę, o iš tikrųjų patiriama labai daug visokių krizių, sudėtingų situacijų. Kad nepalūžtum ir nepasiduotum, reikia labai stiprių asmeninių savybių.
– Kokia jūsų pinigų filosofija? Ką svarbu apie juos žinoti?
– Pats buvau taip auklėjamas ir tokiu principu vadovavausi, kai auginau dukras. Jos tikrai dažnai negaudavo pinigų, todėl klausdavo, kodėl jų draugai gali ką nors turėti, o jos – ne. Aš visada buvau labai griežtas, be kompromisų, tad sakydavau: jeigu jūs ko nors norite, jokių problemų nėra, aš žinau, kaip jums tuos pinigus užsidirbti. Pradedant nuo to, kad dukros plaudavo automobilį, rinkdavo kankorėžius ir atlikdavo daug visokių darbų, net kiemą šluodavo, kad užsidirbtų savo norams įgyvendinti.
Šeimoje požiūris į finansus visada buvo toks – pinigai nėra duodami, jie uždirbami. Būdavo, ateina dukra ir sako: man reikia naujų džinsų. Sakau: niekuo negaliu padėti, pinigų reikia užsidirbti, ir tada mes tardavomės, kaip tai galima padaryti.
– Ką manote apie posakį: „būkim biedni, bet teisingi“?
– Manau, kad šis posakis yra absurdiškas. Vienas protingas žmogus yra suformulavęs: būkim turtingi ir teisingi. Žmonės dažnai visuomenėje supriešinami dėl to, kad vieni turi gebėjimų ir užsidirba daugiau pinigų, o kiti mažiau arba visai neužsidirba. Problema ne tai, kad kas nors yra turtingas, o tu – ne, o tai, jog yra daug žmonių, kurie, deja, dar vaikystėje, lemiamu laikotarpiu, prarado galimybę formuoti įgūdžius siekti tikslų.
Ne tiek pinigai gadina žmones, kiek auklėjimas. Užaugau aplinkoje, kur mano tėvai sunkiai ir daug dirbo. Esu kilęs iš Suvalkijos, iš Marijampolės, ten nuo mažų dienų kalama į galvą, kad jei nori gerai gyventi, turi daug dirbti. Kai tau nuo metų ar dvejų tai kartojama, nori nenori įkalama.
– Ką jums reiškia pinigai? Ką jie suteikia, o gal atima?
– Mano požiūris į materialines vertybes labai rezervuotas. Jaunystėje pamėgau alpinizmą, prieš dešimtmetį išvykau į Antarktidą, kur pėsčiomis nuėjau 111 kilometrų iki Pietų ašigalio. Visose tokiose ekstremaliose kelionėse turi atsisakyti labai daug ko, nes viską tada darai dėl vieno – išsikelto tikslo.
Antarktidoje norėjau pasiekti polių, kai į kalnus ėjau, svarbu buvo viršūnės. Jei turėčiau kitokį požiūrį į gyvenimą, pinigus, vargu ar mano išsikelti tikslai būtų tapę realybe. Buvo daug draugų ir pažįstamų, kurie nesuprasdavo ir sakydavo: ko tu eini į tuos kalnus, ką tu ten randi? Taip ir dėl Antarktidos: kam važiuoti į 30 laipsnių šaltį, kai Mauricijuje ar Maldyvuose šilta ir baltas smėlis?
Man pinigai suteikia laisvę rinktis. Mano norai brangūs. Brangiausia kelionė gyvenime ir buvo į Antarktidą – ten tiesiog taip nepakliūsi, nes reikia turėti daug išteklių.
– O ką manote apie labdarą?
– Kai tik pradėjau solidžiai uždirbti, buvo visko – laiškų, prašymų, bet teko susidurti su atvejais, kuriuos patikrinęs sužinodavau, kad žmogus sako ne visą tiesą. Pavyzdžiui, per savivaldybės atstovus paaiškėdavo, kad padėtis ne tokia, kokia aprašyta graudulingame laiške.
Dabar tų prašančiųjų apmažėjo, gal pats ne tiek lendu į viešumą, be to, turiu savo tvarką: neremiu jokių pavienių atvejų. Tam yra fondai, aš – už švietimą ir kokybę, talentingus vaikus, tokiems ir darome pavedimus. Aš pats vaikystėje niekada iš tėvų negaudavau pinigų, turėjau užsidirbti.
– Ar mėgstate teikti dovanas?
– Mėgstu, bet kadangi pats esu gavęs daug visko nereikalingo, darau tai atsakingai. Jei turiu galimybę kam nors ką nors padovanoti, tai man teikia didžiulį malonumą. Gerą knygą, kokį kitą svarbų dalyką, galbūt tokį, kurio žmogus negali sau leisti finansiškai, – tada labai smagu pradžiuginti.
Mūsų šeimoje visomis dovanomis rūpinasi žmona, ji tikrai yra labai aukšto lygio specialistė šiuo klausimu, žino, kiek pinigų išleisti kokiai dovanai ir kam ji bus skirta. Man labiau patinka pinigus uždirbti, o žmonai labiau patinka juos išleisti. Tai labai neblogas derinys, nes jei yra kas uždirba, turi būti ir kas juos išleistų.
– Kokių dovanų geriau nedovanoti? Minėjote, kad pats gaunate to, ko visai nenorite. Kaip su tais daiktais elgiatės?
– Nesu didelis materialistas. Manau, kad nereikėtų pirkti daiktų, kurių žmogus nepanaudos, nes jie jam netinkami dėl jo gyvenimo būdo.
Vieni žmonės skaito knygas, kiti – ne. Tiesiog jei perki dovaną, reikia žiūrėti, ką tas žmogus veikia, kuo domisi, kas jam patinka ir kas nepatinka.
Ir visai nenoriu slėpti, kad jei, pavyzdžiui, gaunu dovanų gertuvę, o aš jų visiškai nenaudoju, tokį daiktą kam nors iš karto perdovanoju, bet jei gaunu gerą knygą, tada man labai malonu. Nes kai vykstu atostogų, pasiimu bent porą knygų ir mielai jas skaitau.
Dabar rečiau pasitaiko, bet esu gavęs nelabai reikalingų dovanų, pavyzdžiui, marškinius su įmantriomis sąsagomis ar vyno atidarymo rinkinį. Tada nebežinai, kur juos dėti: išmesti ranka nekyla, naudotis irgi, perdovanoti taip pat keblu, nes suprantu, kad jei man to nereikia, gal ir kitam tai bus tik vargas.
Būna tokių kuriozinių situacijų, kai nežinau, kaip pasielgti. Atrodo, geras, kokybiškas, prabangus daiktas, o aš svarstau, kaip jo atsikratyti. Gerai, kai tai vyksta darbe, ne namie, tada pereinu per biurą ir klausiu, gal kam reikia. Pastaruoju metu tiesiog prašau asistentės sužinoti ir atiduoti tam, kam ta dovana bus tikrai naudinga.
– O kokios dovanos jus džiugina? Ypač žinant, kad materialiai esate viskuo apsirūpinęs ir propaguojate gana asketišką gyvenimo būdą.
– Man patinka geras konjakas. Vilniuje yra gėrimų eksperto Juozo Kabašinsko krautuvėlė, kurioje mane geriau pažįstantys žmonės visada randa ką nors tinkamo ir išskirtinio.
– Kada atradote konjaką?
– Viskas prasidėjo prieš 15 metų, kai su Juozu išvykome į Prancūziją, įdomų turą po įvairius konjako namus. Mūsų gal kokios trys šeimos važiavo ir nutiko taip, kad Juozas pademonstravo tikslesnes žinias nei vietinis gidas. Jis nenorėjo pasiduoti supratęs, jog gėrimų istorijoje nusimano prasčiau už atvykėlį iš Lietuvos, tad nuvedė mus į Marselio auksinį rūsį, į kurį niekada gyvenime nebūtume įleisti. Manau, kad ten tik karaliai gali patekti.
Paragavome įspūdingo 150 metų senumo konjako, ir tai paliko neišdildomą įspūdį. Nuo to karto įsitraukiau, pradėjau pats domėtis, kolekcionuoti konjaką – jau turiu kelias dešimtis butelių.
Prieš kelerius metus įsigijau 1924 m. vintažinio konjako, tai reiškia, kad jis nemaišytas. 2024 m. sukaks 100 metų jubiliejus: tada turbūt bus geriausia proga atkimšti tą butelį.
– Ką materialaus dar norėtumėte patirti, paragauti, aplankyti?
– Man kelionės yra vienas malonumų gyvenime, jų dabar labai trūksta.
Labai vertinu, kai su žmona, dukromis, anūkais susiruošiame porai savaičių į poilsines keliones, ten, kur baltas smėlis, žydras vanduo. Kadangi su artimaisiais tenka mažokai bendrauti, tos išvykos bent du kartus per metus man labai brangios.
Kitas dalykas, kuris mane žavi, – aktyvus gyvenimas ne tik darbe, bet ir laisvalaikiu. Naujasis didysis hobis – jėgos aitvarai. Turiu mėgstamą vietą Italijoje, Sicilijos saloje. Važiuodavau su draugais ir mes ten savaitę gaudydavome vėją. Kita kryptis – aitvaravimas lapkritį Tailande.
Labai laukiu, kada vėl galėsime pakelti sparnus. Žiemą su šeima skrisdavome į Tenerifės salą, bet spėju, kad galimybė atsiras rudenį ir aš būtinai apsilankysiu Sicilijoje.
* Marijampolėje gimęs verslininkas ilgus metus buvo tituluojamas vienu turtingiausių Lietuvos žmonių – jo sukauptas kapitalas prieš porą metų buvo vertinamas 190 mln. eurų.
* Su žmona Rita dvi dukras – Ievą ir Gintarę – užauginęs vyras yra įkūręs nekilnojamojo turto imperiją.
