Pirmasis bei antrasis karantinai paveikė daugelį grožio paslaugų teikėjų, kurių nemaža dalis neslėpė savo emocijų bei išgyvenimų. Tačiau beveik negirdėjome, kaip šiuo laikotarpiu gyvena tatuiruočių meistrai. Apie tai, koks jai šis laikotarpis, sutiko papasakoti G. Kamandulytė, kuri socialiniuose tinkluose dar geriau žinoma „Gabi Bastardos“ slapyvardžiu. Pradėjusi dirbti šioje srityje kaip tatuiruočių ir auskarų vėrimo studijos vadybininkė, po ketverių metų ši mergina suprato, kad save mato tik kaip tatuiruočių meistrę. Šiuo metu 28-erių metų G. Kamandulytė dirba „Botanikum“ tatuiruočių ateljė.
– Kuo jums skyrėsi pirmasis karantinas nuo antrojo, kuriuos sekė tatuiruočių salonų uždarymai?
– Prieš pirmąjį karantiną turėjau labai intensyvų pusmetį, o prieš pat visą uždarymą dar ir keturias keliones, kai grįždavau namo tik persipakuot lagaminą. Nuoširdžiai – pirmas mėnuo buvo visai malonus, pailsėjau, leidau sau patinginiaut. Vėliau jau tapo sunku, nesu įpratusi neturėti tikslų ir nieko neveikti. Tikrai buvo ir nerimo, ir nežinios dėl ateities, kurį laiką dingo net entuziazmas piešti. Antrasis karantinas man pasirodė psichologiškai lengvesnis.
– Teigiate, jog vienu metu buvo dingęs entuziazmas piešti. Kaip pavyko jį susigrąžinti?
– Entuziazmas grįžta kai atsiranda tikslas. Mano atveju, viskas stojo į vėžes vėl pradėjus dirbti, komunikuoti su klientais. Žmonės ir jų idėjos įkvepia, buvimas studijoje ir bendravimas atneša naujų minčių.
– Kaip apibūdintumėte antrąjį karantino laikotarpį? Koks asmeniškai jums jis buvo?
– Buvau nusiteikus, kad antrasis karantinas bus. Ruošiausi jam tiek finansiškai, tiek morališkai. Šį kartą nuteikiau save, kad tai yra ilgos priverstinės atostogos ir jas reikia praleisti turiningai.
– Kaip dabartinė situacija paveikė jūsų kūrybą? Kadangi negalėjote tatuiruoti kaip išliedavote atėjusį įkvėpimą? Galbūt išbandėte kažką naujo?
– O taip, ko tik neišbandžiau! Ir žvakes liejau, ir piešiau, ir klijavau (juokiasi – aut. pastaba). Žinoma, visą karantino laikotarpį piešiau naujus eskizus tatuiruotėms, jų sukūriau nemažai. Kadangi beveik visada piešiu planšete, buvo puiki proga išsitraukti seniai naudotas priemones, tokias kaip akvarelė ir markeriai, papaišyti savo malonumui. Gimė keli mieli kūrinėliai.
Prisiminiau meilę rankdarbiams. Prieš Kalėdas kilo mintis sukurti vienetinių rankų darbo atvirukų kolekciją. Buvo nuostabus šventinis laikotarpis matant, kaip mano kurti atvirukai pradžiugino žmones šiais keistais laikais. Šiuo metu po truputį kuriu knygų skirtukų kolekciją, tikiuosi kelių mėnesių eigoje jau galėsiu pasidalinti rezultatais.
Be menų atsirado laiko knygoms, kurios laukė savo dienos, o į kasdienę rutiną atėjo naujas malonumas – joga. Antrąjį karantiną galėčiau vertinti kaip puikų laikotarpį gilesniam savęs pažinimui, naujiems atradimams kai nespaudžia terminai ir darbai.
– Paminėjote, kad šventinį laikotarpį labai praskaidrino tai, jog matėte žmones besidžiaugiančius jūsų kurtais atvirukais. Galbūt planuojate atvirukus kurti kasmet?
Iš tikrųjų buvo smagu kurti kažką naujo. Tai geras atotrūkis nuo kasdienės veiklos. Nors bijau prisižadėti, nes rudens pabaiga ir gruodis būna gan intensyvus darbymetis, bet tikiuosi pavyks padaryti kasmetine tradicija.
– Kadangi ilgą laikotarpį nebuvo galima dirbti tatuiruočių salonams, ar teko ieškoti alternatyvų norint užsidirbti? Jei taip, kokios jos?
– Alternatyvų neieškojau, puikiai gyvenau už valstybės teikiamą 260 eurų pašaipą... Oi, tiksliau pašalpą. O jei rimtai, karantinui buvau pasiruošusi, nors nuoširdžiai gaila, kad valstybės teikiama pagalba individualiai dirbantiems yra apgailėtina bei mažai kuo gelbėjanti, tad teko eikvoti santaupas.
– Ko labiausiai pasiilgote iš to laikotarpio, kai gyvenimas tekėjo įprasta vaga?
– Pasiilgau keliavimo ir aktyvaus gyvenimo būdo. Prieš metus net nebūčiau pagalvojus, kad ateis diena, kai neturėsiu nė vieno lėktuvo bilieto. Kelionės, kultūra ir žmonės yra mano didžiausias įkvėpimas, su suvaržymais didelė dalis to prapuolė.
– Pandemija turėjo įtakos daugeliui sričių, teko įvesti daug pakeitimų, kurie liks ir ateityje. Ar tatuiruočių versle atsirado negrįžtamų pokyčių, naujovių?
Mūsų srities specialistai ir taip turėtų būti higienos standartų etalonas prieš bet kurią kitą grožio industrijos sritį, todėl didelių pokyčių studijoje nenutiko. Visada laikėme aukščiausius higienos standartus, kaukes studijoje naudojome ir prieš pandemiją, o žmonių srauto ribojimas vis dėlto išėjo į naudą, nes galima susikoncentruoti į vieną darbą ir nesiblaškyti.
Labai pozityviai vertinu reikalavimą plauti ir dezinfekuoti rankas. Mums, meistrams, tai normali rutina prieš, per ir po tatuiruotės, bet, tikiuosi, klientams tai taip pat taps įpročiu ir etiketo norma net ir praėjus pandemijai.
– Grįžti prie tatuiravimo nusprendėte nuo kovo 1 dienos. Su kokiomis mintimis, o gal naujomis idėjomis grįžote į darbą?
– Pamoka po praėjusio karantino – neapsikrauti darbų daugiau nei pajėgsi pakelti, nes kūnas ir protas atprato nuo intensyvaus tempo (juokiasi – aut. pastaba). Grįžusi į darbą norėčiau išlaikyti sveiką balansą tarp darbo ir poilsio, niekada neaukoti kokybės vardan kiekybės. Laukia daug nuostabių projektų, nekantrauju pradėti juos įgyvendinti.
Labai pasiilgau savo klientų, džiaugiuosi, kad apsupau save įkvepiančiais žmonėmis, būtent jie ir atveda į naujas idėjas. Taip pat, tikiuosi, kad greitai grįšime į senas vėžes ir bus galima keliauti. Noriu aplankyti tatuiruočių konvencijų ir studijų, pasisemti įkvėpimo.
Supratau, jog jums karantinas buvo išties turiningas, tačiau daugelis žmonių bei tatuiruočių meistrų išties sunkiai išgyvena šį laikotarpį ir dažnai pasiduoda pesimizmui. Galbūt norėtumėte jiems kažką patarti ar palinkėti?
Visiems, kurie sunkiai išgyvena karantiną, norėčiau palinkėti kantrybės ir skirti laiko naujų hobių paieškoms, atrasti dalykus, kurie galėtų džiuginti ir pasibaigus pandemijai, pailsėti. Be to, tai yra puiki akimirka kurti idėjas ir rinkti pavyzdžius savo naujoms tatuiruotėms!
