Carmen gimė Niujorke italų smuikininko ir vengrės šokėjos šeimoje. Pasak jos, tėvas buvo nuostabus, bet nepakenčiamo charakterio. Ir dėl to jos motina parodė sutuoktiniui duris. Su tėvu Carmen susitiko jau būdama suaugusi ir bendravo iki jo mirties.
Kai motina išvijo tėvą, jos ir dukters gyvenimas nebuvo saldus. Carmen pietūs – obuolys ir „Coca-Cola“. Mergaitė džiaugėsi keliais centais, kuriuos gaudavo už parduotuvei grąžintą butelį. Motina ir duktė nuolat keitė butus – prastą į dar prastesnį, atskirą būstą – į mažytį kambarėlį.
Motina svajojo apie dukters, kaip balerinos, karjerą ir nuvedė ją parodyti pažįstamam rusų baletmeisteriui. Jis sutiko mergaitę mokyti nemokamai. Bet 13-metė susirgo reumatu ir beveik metus buvo prikaustyta prie lovos. Kai pasveiko, paaiškėjo, kad yra pernelyg aukšta, o jos raumenys labai nusilpę, todėl nebuvo pajėgi atlikti pirueto – sukinio ant vienos kojos.
Svajonės apie balerinos karjerą žlugimas Carmen buvo kone pasaulio pabaiga. Bet ji klydo: užsivėrė vienos gyvenimo durys, o atsivėrė kitos.
Mada į Carmen gyvenimą įsiveržė netikėtai. 13-metę autobuse pastebėjo žurnalo „Harper’s Junior Bazaar“ fotografo Hermano Landschoffo žmona. „Nori tapti fotomodeliu?“ – paklausė ponia. Carmen linktelėjo.
Bet pirmoji fotosesija buvo nesėkminga. Carmen gavo nuotraukas ir laišką, kad ji labai miela, gerai išauklėta mergaitė, bet visiškai nefotogeniška. Nelaiminga, nusiminusi Carmen nuotraukas išsaugojo. Bet jas pamatęs jos krikštatėvis pasipiktino ir nuvežė nuotraukas savo pažįstamai iš „Vogue“. Ji fotografijas parodė vyriausiajai redaktorei, garsiajai Dianai Vreeland. Jos nuomonė buvo kitokia – mergaitė fotogeniška.
Po savaitės Carmen jau stovėjo priešais žurnalo fotografo objektyvą. Nuotraukos pasirodė net 17-oje „Vogue“ puslapių. Ji buvo laiminga – pati užsidirbo pinigų!
1946-aisiais 15-metė Carmen pasirašė sutartį ir ėmė uždirbti 7,5 dolerio per valandą. Po metų atsidūrė ant „Vogue“ viršelio ir tapo jauniausiu žurnalo istorijoje modeliu. Bet pamačiusi savo veidą mergina pasibaisėjo. Ji norėjo atrodyti kaip to meto prabanga tviskančios Holivudo žvaigždės, tačiau iš žurnalo viršelio žvelgė paauglė. Tik po daugelio metų ji suvokė ir įvertino ano meto nuotraukos grožį.
Netrukus Carmen jau uždirbdavo nemažai – 10–25 dolerius per valandą. 20 metų sulaukusi Carmen buvo įkalbėta susileisti hormono injekcijų, kad jos pernelyg liesas kūnas įgautų apvalias, gundančias formas. Jos figūrai per apatinių drabužių demonstravimą nebuvo abejingų.
Honorarai šoktelėjo į viršų, agentūra „Ford Models“ sutiko atstovauti C.Dell’Orefice interesams. Pradžioje ji buvo stilistų ir fotografų žaisliukas, bet laikui bėgant suvokė, kad jos sėkmės priežastis – ne grožis, o tai, kaip ji reaguoja į kamerą.
Modelis demonstravo beveik visų prabangių prekės ženklų, garsių to meto dizainerių kolekcijas, papuošė visų populiariausių žurnalų viršelius.
Sulaukusi 32 metų Carmen nusprendė atsisveikinti su modelio karjera. 15 metų ji buvo šeimos žmogus, tik retsykiais dalyvaudavo fotosesijose. 1978-aisiais per vakarėlį susidūrė su pažįstamu „Vogue“ fotografu, garsiuoju Normanu Parkinsonu. Jis, pamatęs Carmen, iš nuostabos net švilptelėjo: „O, senute, neblogai išsisaugojai! Ar nenorėtum padirbėti?“
Sutikti – reiškė priimti iššūkį, o jai buvo jau 47-eri. „Kodėl gi ne?“ – pamanė Carmen. Juk duktė užaugo, santuoka iširo.
Grįžusi namo veidrodyje kritiškai įvertino savo atvaizdą: na, taip, kaip senai tarkai visai neblogai. Bet žilstantys plaukai... Jų atsirado nuo 19 metų, ir Carmen juos slėpė. Gal be reikalo?
Ji pasišviesino plaukus. Ryškus pelenų atspalvis pavertė C.Dell’Orefice stilinga ponia – patyrusia, daug mačiusia, bet elegantiška.
Naujosios Carmen nuotraukas fotografas pats atvežė į žurnalo „Vogue“ redakciją. Visi aiktelėjo iš nuostabos: į juos žvelgė nepažįstamoji – seksuali, pasitikinti savimi, žavinga.
C.Dell’Orefice veidas vėl pasirodė žurnaluose. Vešlūs plaukai, aristokratiškas liesumas, natūralios raukšlelės palei akis ir šaltumu nuspalvintas žavesys tapo jos vizitine kortele. Ji tarsi siuntė žinią visoms pasaulio moterims – nuostabi, kerinti gali būti bet kokio amžiaus moteris.
Dešimtajame dešimtmetyje Carmen nusifilmavo, tiesa, epizodinėse, Holivudo legendų režisierių Martino Scorsese ir Woody Alleno filmų scenose. 1999-aisiais ji tapo kosmetikos prekės ženklo „Lancaster“ veidu, po dešimties metų reklamavo „Rolex“, 2011 m. tapo Londono menų universiteto mokslų daktare.
Ir po 80-ojo gimtadienio C.Dell’Orefice dirbo toliau – tiesiog nebuvo jai pamainos. Sugrįžimas į mados pasaulį padarė ją tikrų tikriausia legenda.
Atrodo ji puikiai ir moka save pateikti. Žinoma, yra vadinamasis fotošopas, bet jos mimika – gyva. Carmen pasisekė ir su genais. Ji paveldėjo smulkius tėvo kaulus, iš motinos – figūrą ir gerą medžiagų apykaitą. Niekada nekovojo su papildomais kilogramais, visada valgė, ką norėjo.
Vaikystėje laikė save labai negražia – tiesiog bjauriuoju ančiuku. Tačiau sėkminga karjera įtikino, kad ne viskas jau taip blogai.
Dabar C.Dell’Orefice atrodo dar patrauklesnė nei jaunystėje. Plastikos chirurgai neabejoja, kad jos veidas – nuolatinio puikių specialistų darbo rezultatas. Jie įžvelgia ne vieną grožio procedūrą. Bet ir pati Carmen jų neneigia.
Į savo išvaizdą, žinoma, investuoja nemažai. Rytais geria vandenį su citrina, valgo jogurtą su probiotikais, daug miega, plaukioja ir atkakliai kovoja su laiku.
Madų nesivaiko, neišlaidauja, pokalbių apie tendencijas, prekės ženklus ir stiliaus dievaites nemėgsta. Jai patinka griežta klasika ir vintažas. Pagrindiniai Carmen garderobo drabužiai – nebrangūs „Calvin Klein“ kostiumai. Svarbiausia – patogumas, tinkamumas, kaina ir, žinoma, aukštakulniai – toks trumpas jos stiliaus apibūdinimas.
Niujorke ji turi kuklų butą, bet viskuo patenkinta: „Mano gyvenimas – nuostabus. Neprašau amžinybės, bet man skirtą laiką noriu pragyventi būdama laiminga, o mirtį sutikti kaukšėdama aukštakulniais.“
Bet amžius pasiuntė savo ženklus. C.Dell’Orefice nešioja klausos aparatą, jai įstatytas dirbtinis kelio sąnarys, ji kenčia nuo artrito ir dėl to legendiniam modeliui sudėtinga naudotis išmaniuoju telefonu. Bet kai ji pasirodo ant pakylos, nė vienas modelis nesulaukia tokių audringų plojimų ir susižavėjimo žvilgsnių kaip ji.
Stipriosios lyties dėmesio Carmen niekada nestokojo, bet visi rimti santykiai žlugdavo. Būdama 16-os ji įsimylėjo dvigubai vyresnį verslininką Billą Milesą. Jis liepė žmonai pakoreguoti nosį, kurią ji kadaise susilaužė šokinėdama ant batuto.
Pataisiusi nosį, išliejusi vandenynus ašarų ir pasidariusi tris abortus 21-erių Carmen tapo B.Mileso žmona. Iš pradžių jautėsi laiminga, bet vyras pasirodė esąs tikras tironas: atimdavo jos uždirbtus pinigus, savaitei skirdavo 50 dolerių, pats buvo neištikimas ir gyveno, kaip norėjo.
Carmen tikėjosi, kad vyras ją kada nors įvertins, dovanojo jam žirgus, padengdavo skolas. Bet kai pagimdė dukterį Laurą, Billas ją paliko. 24 metų Carmen liko su mažyle ant rankų.
Laura dabar gyvena Kalifornijoje. Psichoterapeuto specialybę turinti duktė retai bendrauja su motina. Carmen mano, kad Laurai buvo sunku gyventi su pernelyg įžymia motina, ji bijojo nuolat būti lyginama su ja.
1958-aisiais C.Dell’Orefice ištekėjo už fotografo Richardo Heimanno. Ji svajojo susilaukti su juo vaiko, palaikė sutuoktinio norą tapti režisieriumi ir net nupirko jam studiją. Bet jų santuoka truko vos metus. Ji žlugo dėl Carmen sprendimo palikti mados pasaulį. R.Heimannas norėjo būti supermodelio, o ne namų šeimininkės vyru.
Trečiuoju Carmen sutuoktiniu tapo jaunas architektas Richardas Kaplanas. Prieš vestuves ji paskambino savo bičiulei ir „Ford Models“ vykdomajai direktorei Eileen Ford: „Išbrauk mane iš sąrašų visiems laikams!“
Atrodė, kad pora laiminga. Dėl vyro Carmen net perėjo į judaizmą. Bet R.Kaplanas turėjo psichikos problemų ir jį persekiojo įkyri mintis, kad žmona labai greitai sensta. Pamatęs žilą Carmen plauką nedelsdamas jį išraudavo.
Paskui jo gyvenime atsirado narkotikai. Vėliau paaiškėjo, kad liguistu potraukiu į kvaišalus R.Kaplanas užkrėtė ir Laurą. Santuoka iširo po 11 metų.
1980-aisiais C.Dell’Orefice pasipiršo žinomas TV laidų vedėjas Davidas Susskindas. Jis, likus visai nedaug iki vestuvių, netikėtai mirė nuo infarkto.
Daugiau kurti šeimos supermodelis neketino.
„Buvau ištekėjusi tris kartus iš meilės. Bet po trečiosios santuokos manau, kad neverta su vyrais eiti prie altoriaus, – per daug jiems garbės“, – su ironija sakė Carmen.
Dešimtajame dešimtmetyje jos gyvenime atsirado draugas, dabar jau velionis Normanas F.Levy. Jis įkalbėjo Carmen savo investicijas patikėti jo draugui Bernardui Madoffui. Tas pasirodė esąs sukčius, ir ji neteko visų savo santaupų.
„Niekada neįsimylėkite! Įsimylėjimas – nemaloniausias jausmas. Bet seksas turi būti bet kokiame amžiuje“, – tvirtino Carmen.
Pasaulis ant pjedestalo užkėlė jaunystę, bet C.Dell’Orefice nurašyti nevalia. Ji nesibaimina šių laikų pokyčių, žiūri į gyvenimą kaip į nuotykį. 89 metų moteris gyvena taip, tarsi viskas dar būtų ateityje, ir sulaukusi tokio garbaus amžiaus save tebelaiko mergina iš viršelio.
Ją persekiojo ne tik asmeninio gyvenimo, bet ir finansinės nesėkmės. 1991-aisiais valdytojas jos vos nenuskurdino. C.Dell’Orefice teko „Sotheby’s“ aukcione parduoti savo nuotraukas ir prabangų senovinį servizą.
Vėliau ji nukentėjo 2008-aisiais griuvus jau minėto B.Madoffo finansų piramidei. Nuo to laiko savo piniginius reikalus ji tvarko pati. Ji – taupi ir viską apskaičiuojanti moteris.
C.Dell’Orefice patyrė visus modelio profesijos nepatogumus. Dažni skrydžiai, nakvynės viešbučiuose nepatogiose lovose, sėdėjimas viena poza, kojų skausmas avint aukštakulnius, paklusnumas fotografų reikalavimams. Ji vis dar prisimena, kaip būdama 14-os už 12 dolerių per valandą pozavo ekstravagantiškajam ispanų dailininkui Salvadorui Dali. Bet jos kančios nenuėjo veltui: menininkas pavadino Carmen savo mūza.
Nestandartinio amžiaus supermodelis tapo aukštosios mados pokyčių simboliu. C.Dell’Orefice pavertė brandaus amžiaus moteris trokštamomis mados kūrėjų klientėmis.