„Ši diena nauja – visuomenės gyvenimo žaismui paįvairinti. Esu pagyvenusi moteris, daug prisimenu. Užaugau pas itin religingą senelę. Ji minėdavo tik Dievo Motinos vardą. Ir buvo stiprus paprotys giedoti gegužines giesmes Marijai. Paprotys neblogai išlaikytas. Kažkur Motinos diena gal buvo, bet pas mus, aiškiame visuomenės gyvenime, tai vienas naujesnių žiniasklaidos „produktų“, nes yra idėjų, vienijančių visuomenę, badas. Na, Bažnyčia prisidėjo. Mūsų prigimtinėje kultūroje esamu metu buvo kokia nors kita šventė“, – pasakojo J.Zvonkuvienė.
Kalbėdama apie žodį „mama“ ji pacitavo šventąjį raštą, kuriame parašyta: „Gerbk tėvą, motiną.“ Su tokia mintimi ji ir eina per gyvenimą.
„Jei apie mano mamą – pareiga kuo gražiau gerbti jos atminimą. Jeigu apie mane kaip mamą – ta pareiga ateina kartu su apsisprendimu tuoktis ir susilaukti vaikų, o paskui pagrindinė gyvenimo pareiga ir bus rūpintis jais. Neišleisti iš dėmesio. Tik nebūtinai tas dėmesys turi būti išreiškiamas garsiai. Juo labiau labai garsiai“, – savo įžvalgomis dalijosi ponia Janina.
Ji ne tik dviejų sūnų mama, bet ir keturių anūkų senelė. Jų prašo ją vadinti babūnėle: „Kaip kad ir aš savąją, mane užauginusią, vadinau.“
Būnant mama laviruoti tarp griežtumo ir laisvės sunku. Auklėdama vaikus kiekviena mama juk pasikliauja širdimi. Tad ir Janina prisipažino, kad buvo griežtoka labiau sau nei vaikams, kuriems bandė suteikti kuo daugiau laisvių.
„Bet svarbu buvo gerai žinoti ir būti įsitikinusiai, kokios yra tos laisvės ribos“, – įsitikinusi ji.
Janina neslėpė, kad per visą gyvenimą teko įveikti daug sudėtingų problemų. Gimus vaikams jai gyvenimo prasmė ir esmė tapo pareiga formuoti sveikus ir protingus žmones. Moteris džiaugėsi, kad jie visada buvo geri, tad patarimų savo vaikams per daug nedalijo. Kaip pati sakė, stengiasi neerzinti sūnų savo pamokomis: „Pirmiausia patarimas turi būti pačiai sau: ar pasitikrinai, reikia ar nereikia čia patarimo. Išgirs ar neišgirs.“
Paklausta apie bendras tradicijas J.Zvonkuvienė labai vaizdžiai apibūdino įsimintinas akimirkas.
„Turėjome kuklius namus. Mėgau pusryčiams virti žemaitišką pusmarškonę košę su mirkalu. Manau, kad labai mažai dabar kas verda. Kartu ruošdavome Kūčias. Sūnūs padėdavo“, – prisiminė moteris ir sakė mananti, kad vaikai paveldėjo jos būdo bruožus.
„Dirbti, dirbti, dirbti... Darboholikai. Kai atsirado šis žodis, pasižiūriu – na, kaip tik apie mus su vaikais. Savo darbo, savo profesijų darboholikai“, – teigė ji.
Savo vaikams ji norėtų padėkoti, kad užaugo geri žmonės, ir už svarbų klausimą, kurio sulaukia labai dažnai.
„Savo problemų niekada man neneša. Bent retkarčiais galėtų... Dar už tai, kad abu vis paklausia: „Mama, ar tau viskas gerai, ar nieko nereikia?“ Geras tai būna klausimas. O mamai visada reikia vienintelio – kad vaikams, anūkams viskas būtų gerai. Dar galiu padėkoti, kad nei Romas, nei Deivydas nerūkė, nerūko ir, tikiu, nerūkys“, – vardijo J.Zvonkuvienė.
Paklausta, kokių pamokų būdama mama išmoko, Janina atsakė – jei ir išmoko, jau nebepritaikys.
„Per vėlu. Ramesnei reikėjo būti. Kantresnei, nepulti į paniką, jei kas nors atsitiko. Bet nelabai sekėsi, – prisiminė ji. – Jei pats sveikas jautiesi, jei aplink viskas gerai, lengviau pakeli sunkius įvykius. Bet jei pats esi pasilpęs, dar kas nors atsitinka ir esi vienas su savo situacija – sunku. Tačiau tenka ištverti, atlaikyti. Kitos išeities nėra. Taigi lyg ir pramokau ištverti.“
Ko ji niekada nesakė savo vaikams, bet norėtų pasakyti?
„Nesakiau, jog tada, kai jų dar nebuvo, aš labai labai apie juos svajojau ir labai labai norėjau, kad jie ateitų į mano gyvenimą. Svajonės materializuojasi. Bet negi sakysi, kad nuolat apie juos galvoju, kad nuolat savaip už juos meldžiuosi. Žinote, būna toks nesibaigiantis minčių budėjimas prie jų. Jis prasideda supant mažylio lopšį. Ir niekada nesibaigia. Net išėjus į Ten, tikiu, nesibaigs“, – jautriai pokalbį baigė J.Zvonkuvienė.
