Rašytoją Jolitą Herlyn su vyru suvedė tarnybinis romanas

Nereikia nė abejoti, kad Hamburge gyvenančios rašytojos Jolitos Herlyn (54 m.) gyvenimas yra ne mažiau spalvingas nei tie, kurie aprašomi jos knygose. Peržengusi keturiasdešimtmetį ji pasiryžo naujiems iššūkiams – iš Klaipėdos persikėlė į Kopenhagą, įsidarbino banke, netrukus įsimylėjo, ištekėjo, pagimdė sūnų ir... pradėjo rašyti knygas.

 Jolita Herlyn.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Jolita Herlyn.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Pora neįsivaizduoja savo gyvenimo be kelionių.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Pora neįsivaizduoja savo gyvenimo be kelionių.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Jolita su Klaipėdoje gyvenančiu vyriausiuoju sūnumi Karlu...<br> Asmeninio albumo nuotr.
Jolita su Klaipėdoje gyvenančiu vyriausiuoju sūnumi Karlu...<br> Asmeninio albumo nuotr.
... su vyru Svenu ir sūnumi Jonu.<br> Asmeninio albumo nuotr.
... su vyru Svenu ir sūnumi Jonu.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Laisvė Radzevičienė

May 4, 2021, 5:10 PM, atnaujinta May 4, 2021, 5:10 PM

Naujasis Jolitos romanas „Šešėlių gaudytoja“ jau keliauja pas skaitytojus, o ji pati nekantraudama laukia dienos, kai galės grįžti į Lietuvą ir čia kalbėtis apie knygos herojų kelius ir klystkelius.

– Vieną dalyką gyvenime tikrai supratau: nereikia meilės tepti santuoka. Yra dvi kategorijos moterų. Vienos sukurtos meilei, kitos – šeimai“, – taip sako jūsų naujojo romano herojė. Kam sukurta jūs?

– Daug ką tos mano herojės knygose prišneka... Aš žmonių į lentynėles nerūšiuoju, nes grynųjų vienos ar kitos kategorijos atstovų realiame gyvenime nedažnai sutinkame. Stengiuosi derinti meilę ir šeimą, nors jei šį klausimą būtumėte pateikę prieš trisdešimt metų, būčiau visa gerkle rėkusi: „Meilės!“ Atsakymas gal glūdi lietuvių liaudies dainoje: „Nepabuvus šokėjėle nebus gera audėjėlė“? Taigi nepabuvusi meilės deive sunkiai tapsi gera šeimos moterimi – tik prisiplaukiojęs neretai audrų talžomuose Meilės vandenynuose deramai įvertini Šeimos uostą.

– Jei jau kalbame apie laivus, tai argi ne jie pakeitė jūsų gyvenimą, kai pradėjusi rengti jachtų lenktynes Klaipėdoje atsidūrėte vieno Kopenhagos banko rinkodaros skyriuje? Ar gyvenimo istorijos natūraliai persikelia į knygas?

– Mano knygose esama nemažai epizodų, kurie tarsi „copy paste“ persikelia į knygas. Kelionė laivu į Skarės salą Danijoje taip pat nukopijuota nuo mūsų su vyru prieš porą metų vykusios kelionės. Niekada nemaniau, kad rašysiu apie laivus, juk ilgą laiką juos mėgau stebėti tik nuo kranto. Buriavimo žavesį pajutau tik po daugelio metų laive. Milanas Kundera yra sakęs: „Rašytojas nugriauna savo gyvenimo namą, kad iš plytų pastatytų kitus, savo romano, namus.“ Kažkaip panašiai ir man išeina.

Žinau tikslų laiką ir vietą, kur prasidėjo mano meilė. Tuo metu su Svenu dar gyvenome Kopenhagoje, savaitgaliui atvykome į Hamburgą. Ėjome pirkti gėlių jo draugo žmonai. Likus dviem metrams iki parduotuvės nusileido meilė. Būtent nusileido ir lyg kokia dieviška mantija apgaubė pečius. Neįtikėtina, bet taip tikrai būna!

– Jūsų knygoje teta Sofija dėsto išminčių išmintį – vyrus reikia priimti tokius, kokie jie yra, arba gyventi vienai. Ką sužinojote apie vyrus per savo gyvenimą jūs?

– Na, ką tokio galėjau apie juos sužinoti, ko dar nėra parašyta protingose knygose?

Vyrams reikia laisvės ir maitinti juos būtina švelnumu. Jie nekenčia priekaištų ir pamokymų, bet nori būti didvyriais, todėl švyti, kai juos garbini.

– Abu jūsų vyrai, vaikų tėvai, – ne lietuviai. Ar tai atsitiktinumas, ar tiesiog kitokio, Lietuvoje neįprasto santykio paieškos?

– Visiškas atsitiktinumas! Niekada nesvajojau nei apie vyrą užsienietį, nei apie gyvenimą užsienyje. Su pirmuoju vyru susipažinome Maskvoje studentų bendrabučio lifte. Jis su drauge leidosi į rūsyje įrengtą salę, kur vyko diskoteka.

Tą naktį aš jį susapnavau, nors nežinojau nei kas jis, nei koks jo vardas. Sapnas buvo tikrai mistinis, apie pasaulio pabaigą.

Pabudusi rytą žinojau, kad tas vyriškis bus mano vyras. Tai buvo itin keistas pojūtis. Prisimenu, net paklausiau tetos, kaip gali būti, kad žinau, jog vyriškis, kurio net nepažįstu, taps mano vyru? Ji taip atsakė: „Juk būna, žinai, kad bus saulės užtemimas. Jis įvyksta ir tu nieko negali pakeisti.“ Taip buvo ir su mano pirmąja santuoka.

Argentinietis Patricio Maskvoje studijavo lazerinę fiziką. Ir vis dėlto į Argentiną neišvažiavau. Kodėl? Nes prieš tai išvykau į savo pirmąjį užsienį – Jungtines Amerikos Valstijas. Man ten labai nepatiko. Ėjo 1989-ieji, Lietuva budo naujam gyvenimui. Supratau, kad niekur kitur gyventi negalėsiu, tik Lietuvoje.

– Jūsų su Svenu šeima prasidėjo nuo tarnybinio romano, kuris banko vadovų buvo legaliai leistas, tačiau neviešintas. Kodėl tarnybiniai romanai visada turi tokį keistą prieskonį – tarsi tai būtų uždraustas vaisius?

– Tiesą sakant, neturiu žalio supratimo. Manau, kad darbovietė, bent jau iki pandemijos, buvo vienintelė alternatyva tinderiui. Kur dar taip lengvai gali susipažinti su žmogumi?

– Išskaičiau knygoje: visos pasakos baigiasi vestuvėmis, po kurių gražiai ir laimingai gyvenama. Kitaip sakant, nuobodžiai. Kaip jums pavyksta kurstyti santuokos aistras ir kasdienybę?

– Žinoma, kad nepavyksta! Tik kad mes susitikome, kai abu jau buvome pasisotinę spalvingų nuotykių.

Dabar mūsų tikslas – užauginti sūnų, jam dvylika, tad iki pilnametystės dar yra šiek tiek laiko. Jei ir pakeliame balsą, tik trumpam ir žinodami, kad durimis netrenksime. Mums vis dar įdomu ir gera kartu.

Jei paklaustumėte, su kuo noriu atostogauti, aiškiai atsakyčiau: su Svenu. Ypač mėgau mūsų keliones motociklu, o per pandemiją mūsų laivas tapo tikru išsigelbėjimu. Tarsi antraisiais namais.

– Atvykusi į Vokietiją priėmėte iššūkį – būti gera žmona ir gera mama. Ar tai vis dar iššūkis? Ar pasaulinio liūdesio dienos, kai liedavosi ašaros, – jau praeitis?

– Su pasauliniu liūdesiu padėjo susitvarkyti rašymas. Jis viską sudėliojo į vietas. Visiškai nebesuku galvos, ar esu gera mama, ar gera žmona. Esu tokia, kokia esu. Romanų rašymas man atvėrė ne tik naują socializacijos lauką, bet ir tapo paskata pažinti kai ką naujo. Dabar rašau ne todėl, kad noriu dalytis patirtimi, bet noriu sužinoti kai ką naujo ir tuo pasidalyti su skaitytojais.

– Kai sulaukėte keturiasdešimties, sužinojote, kad gali būti daug naujų dalykų, – nauja šalis, naujas vyras, naujas vaikas, nauja veikla. Po šešiasdešimties, rašote, moterys yra pasmerktos didžiausiai vienatvei. Ar bijote jos?

– Nebegalvoju apie vienatvę. Ji baugino jaunystėje. Dabar turiu knygas ir išmokau jausti pilnatvę viena pati. Manęs niekada neaplanko nuobodulys. Anksčiau senatvės bijojau labiau, dabar priimu tai kaip duotybę. Žinoma, keista stebėti besikeičiantį kūną, bet siela juk nesensta, ar ne?

– Užaugote inteligentiškoje šeimoje – tėvas architektas, mama – bibliotekininkė. Ar manote, kad šeima padeda plačiau pažvelgti į pasaulį, būti laisvai ir daryti sprendimus, kurie kitiems atrodo neįprasti?

– Manau, šeima yra mūsų laisvės pagrindas. Bent jau man tokia buvo. Turėjau griežtą mamą, tačiau žinojau: kad ir kas nutiktų, ji visada padės. Tėtis – romantikas. Su juo keliavau į Altajų, mokiausi karatė, skaičiau Castanedą. Jis badaudavo pagal Braggo metodą, bet man tokių išbandymų neprireikė. Mama labai žemiška, o tėtis gyveno anapusybėje, materialūs dalykai jam nerūpėjo. Manau, kad paveldėjau po dalį iš kiekvieno. Jų besąlygiška meilė man suteikė drąsos ir išaugino sparnus skrydžiams.

– Kur pati labiau norėtumėte gyventi – ateityje ar praeityje?

– Visada norėjau gyventi tik dabartyje, bet šiuo metu su mielu noru kelčiausi į praeitį. Bent kokius dvidešimt ar penkiolika metų atgal.

– Knygoje aptikau salą, kurioje gaminami organiniai ledai. Jų ragauti plaukiama laivais. Smalsu, ar toji sala tikrai egzistuoja?

– Žinoma, egzistuoja! Skarės salą užtikau prieš porą metų, kai buriavome Pietų Danijos jūroje (taip vokiečiai vadina Baltijos jūros dalį, esančią į pietūs nuo Fiuno salos). Tai nuostabus penkiasdešimties salų archipelagas. Kol buriavome, dalijausi nuotraukomis socialiniuose tinkluose. Vieną pakomentavo gal dvidešimt metų nematyta pažįstama, ji pakvietė užsukti į Skarės salą, kurioje dirbo organinių ledų gamyklėlėje. Su vyru ne tik apsilankėme, bet ir ragavome ledų, kuriuos Rita ir jos bendradarbiai gamina tik iš vietos ūkininkų produktų. Niekada nežinojau, kad egzistuoja ledai, skirti vėžiu sergantiems pacientams ar besilaukiančioms moterims.

– Jūsų namai yra Hamburge, ten visada grįžtate po savo kelionių. Koks šis miestas šiandien, kai visoje Europoje taip neramu?

– Iki pandemijos mano pasaulis buvo Lietuva. Tik kūnas leido laiką Hamburge. Kai prasidėjo pirmasis karantinas ir įsigaliojo ribojimai tarp Vokietijos žemių, supratau, kad esu priversta susidraugauti su Hamburgu. Dešimt metų gyvenu šiame mieste, protu suprantu, kad jis su savo senovinėmis vilomis, parkais, Elbe ir dviem tūkstančiais tiltų yra nuostabus, tačiau tai buvo ne mano miestas. Tik praėjusį pavasarį jį prisijaukinau.

Kaip man tai pavyko? Studijuojant jo istoriją ir kiekvieną gatvę atgaivinant pasakojimais. Kai gegužės mėnesį vėl pradėjo veikti muziejai, pačią pirmą dieną nukakau į Hamburgo istorijos muziejų. Tris valandas klaidžiojau po didžiulį pastatą, kol nei galva, nei kojos nebeatlaikė įspūdžių. Tapusi pirmąja muziejaus lankytoja išeidama net gavau dovanų.

Šiandien man atrodo, kad mano knygose atsiras vis daugiau Hamburgo. „Šešėlių gaudytojoje“ miniu tik Hamburgo kapines. Žinote, kiek jų yra mieste? Ogi penkiasdešimt keturios! Pavyzdžiui, Alsdorfo kapinės yra didžiausias pasaulyje kapinių parkas. Jame net kursuoja dviejų linijų autobusai, kurie nuvažiuoja 17 kilometrų ir stoja 25 stotelėse. Šias kapines prižiūri 230 sodininkų!

– Mėgdavote sakyti, kad knygos yra jūsų tiltas į Lietuvą. Dabar atvykti negalite. Ar tiltas vis toks pat stiprus?

– Jis po truputį siūbuoja, nes kraustomės į virtualybę. Nelabai aš ją mėgstu, bet argi yra kita išeitis?

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
Gyvai: R. Kaukėno 3x3 krepšinio turnyro žvaigždžių rungtynės