Mantas Petruškevičius pravėrė savo kūrinių paslapčių skrynią: „Taip, žmonės to darbo nemato“

Kalėdiniame Vilniuje – visur dekoratoriaus Manto Petruškevičiaus (37 m.) kūriniai. Lyg stebuklinga lazdele mostelėjus mieste įsižiebia žiemos pasakos. Paslaptingame miške tarp eglių išdygsta milžinai grybai, pakvimpa cinamonu, išplaukia ir sustingsta baltos ledo lytys... O naktį galbūt prabyla smuikai, patefonai užgroja senas melodijas ir savo istorijas ima pasakoti aptrinti kelionių lagaminai.

 Burtininkas paskleidė savo kerus.<br>AA Studio Photography nuotr.
 Burtininkas paskleidė savo kerus.<br>AA Studio Photography nuotr.
 Burtininkas paskleidė savo kerus.<br>AA Studio Photography nuotr.
 Burtininkas paskleidė savo kerus.<br>AA Studio Photography nuotr.
 Burtininkas paskleidė savo kerus.<br>AA Studio Photography nuotr.
 Burtininkas paskleidė savo kerus.<br>AA Studio Photography nuotr.
 Burtininkas paskleidė savo kerus.<br>AA Studio Photography nuotr.
 Burtininkas paskleidė savo kerus.<br>AA Studio Photography nuotr.
„Ponių laimės“ dekore saldainis yra 4 metrų. Jei jis nukristų... Mes samdome specialias kompanijas, kurios daro įtvirtinimus pagal mūsų brėžinius“, – atskleidė savo dekoravimo ypatumus Mantas Petruškevičius.<br>AA Studio Photography nuotr.
„Ponių laimės“ dekore saldainis yra 4 metrų. Jei jis nukristų... Mes samdome specialias kompanijas, kurios daro įtvirtinimus pagal mūsų brėžinius“, – atskleidė savo dekoravimo ypatumus Mantas Petruškevičius.<br>AA Studio Photography nuotr.
Mantas papuošė ir „Kempinski“ viešbutį.<br>AA Studio Photography nuotr.
Mantas papuošė ir „Kempinski“ viešbutį.<br>AA Studio Photography nuotr.
Puošdamas eglutes Operos ir baleto teatre floristas panaudojo senus tikrus daiktus.<br>AA Studio Photography nuotr.
Puošdamas eglutes Operos ir baleto teatre floristas panaudojo senus tikrus daiktus.<br>AA Studio Photography nuotr.
Traukinio Vilnius–Kaunas–Vilnius kalėdinio vagono dekoravimas Mantui – viena įspūdingiausių patirčių.<br>AA Studio Photography nuotr.
Traukinio Vilnius–Kaunas–Vilnius kalėdinio vagono dekoravimas Mantui – viena įspūdingiausių patirčių.<br>AA Studio Photography nuotr.
„Sukūrėme lyg 3D vaizdą – tu vaikštai po miškelį, kur galbūt gyvena nykštukai. Todėl atrodo, kad čia net grybai milžinai“, – apie kavinės „Augustas ir Barbora“ papuošimus pasakojo Mantas Petruškevičius.<br>AA Studio Photography nuotr.
„Sukūrėme lyg 3D vaizdą – tu vaikštai po miškelį, kur galbūt gyvena nykštukai. Todėl atrodo, kad čia net grybai milžinai“, – apie kavinės „Augustas ir Barbora“ papuošimus pasakojo Mantas Petruškevičius.<br>AA Studio Photography nuotr.
„Pacų“ viešbučio dekoracijos – veidrodžiai išpjauti iš specialaus organinio stiklo. „Šis darbas gana sudėtingas, labai svarbu buvo turėti komandą, kuri ryžosi jį atlikti“, – sako Mantas.<br>AA Studio Photography nuotr.
„Pacų“ viešbučio dekoracijos – veidrodžiai išpjauti iš specialaus organinio stiklo. „Šis darbas gana sudėtingas, labai svarbu buvo turėti komandą, kuri ryžosi jį atlikti“, – sako Mantas.<br>AA Studio Photography nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Dec 26, 2021, 7:27 AM

Žmonės būriuojasi ir aikčioja prie kalėdines emocijas dovanojančių vitrinų. Bet kaip sukuriamos šios pasakos?

M.Petruškevičius galbūt pirmą kartą mums praveria savo kūrinių paslapčių skrynią.

„Bet kuris mano sukurtas kalėdinis dekoras yra ilgų apmąstymų rezultatas. Ilga ir netikėtumų pilna kelionė Kalėdų link.

Taip, žmonės to darbo nemato. Bet ir nereikia. Palikite jį man. Aš tik noriu dovanoti šv.Kalėdų jausmą“, – sako Mantas.

– Mantai, Senamiestyje kartais jau sunku prasibrauti pro jūsų kūriniais besigrožinčius praeivius. Džiaugsmas ir suaugusiesiems, ir vaikams, lyg patekusiems į pasakų knygą. Turbūt jūsų nuopelnas, kad Lietuvoje toks didelis kalėdinių puošmenų pakilimas?

– Manau, kad įtakos mano darbai gal ir turėjo. Tikrai imu jausti, kad kartais visko gal ir per daug. Ir net bandau išlaviruoti, kad ta pasaka nevirstų turgumi. Visi užsakovai nori puošmenų kuo daugiau. Bandau įkalbėti, kad gal užtenka? Bet išgirstu – norime dar daugiau! Tenka net papildomai atsivežti įvairių atributų.

– Turbūt ir puošiant egles bei vitrinas galioja saiko jausmas? Tenka laviruoti tarp skonio ir galbūt beskonybės?

– Taip. Manyčiau, kad puošmenose, ypač jei jos modernios, turi būti savotiška švara. Neperkrauti jų. Bandau įkalbėti užsakovus, bet kartais tenka nusileisti jų norams.

Nesulaiko ir tai, kad tai gana brangūs kūriniai. Bet yra ribos, už kurių sunku mane nustumti. Aišku, dar blogiau, jei savininkai yra keli ir jų skoniai skiriasi. Stengiuosi vengti tokių užsakymų.

Saiko tikrai reikia. Nors, prisipažinsiu, ir pats kartais jo nejaučiu. Priklauso nuo nuotaikos. Taip, esu girdėjęs, kad kai kas mano dekorą pavadina banaliu, perkrautu. Stengiuosi į tai nereaguoti. Esu daug kur buvęs, daug matęs, žinau, kaip atrodo prabangi puošyba, pavyzdžiui, Niujorke, kai dirba ištisos dizainerių kompanijos. Pas mus puošmenos – dar tik uogytės, pasakų nameliai, palyginti su jais. Po švenčių vėl vyksiu į Niujorką, ten pasisemsiu naujų idėjų. Nuolat stengiuosi tobulėti.

– Kokia nuotaika turėtų būti, jei kyla noras perkrauti savo kūrinį?

– Gal tokia pakylėta. Bet būtinai po tokio polėkio kitą dieną ateinu pasižiūrėti. Bandau taisyti – nuimu dalį puošmenų arba net perdarau.

Beveik niekada nebūna, kad pirmas darbas jau būtų galutinis. Galiu net kelias dienas ar naktis pergalvoti, o tada nuvažiuoju ir pataisau.

– Prisiminkite, kokios būdavo jūsų vaikystės Kalėdos? Taip pat puošdavote savo eglutę?

– Taip, visada. Dažniausiai Kazlų Rūdoje pas senelius. Už lango miškas, krinta baltas sniegas. Senelis buvo girininkas, urėdas. Nukirsdavo miške nedidelę eglutę, parnešdavo į namus, ir jie pakvipdavo mišku, sniegu, artėjančia švente, paslaptimi... Močiutė ištraukdavo dėžes su senais žaislais...

Ir man iki šiol tie seni žaislai – malūnėliai, snaigės, nykštukai yra tikroji Kalėdų dvasia. Dar senos baltos staltiesės, indai, virtuvė, kvepianti močiutės verdamais, kepamais valgiais.

Tokie ilgesingi prisiminimai. Matyt, jų turime visi. Visada akcentuoju – jei turite senų žaislų, neišmeskite, net jei jums atrodo apsilaupę, be blizgesio, suskilę. Žmonės nori keisti juos į prabangius, blizgančius, esą madingus...

Ir, aišku, dovanos po eglute. Mėgdavau Kalėdų rytą atsibusti pas senelius. Ir vasaros, ir žiemos atostogas praleisdavau pas juos.

O namie, Kaune, man nebūdavo tos kalėdinės auros. Net ir dabar mama pati pasipuošia eglutę, manęs dekoruoti neprašo.

Aš per tą laiką tiek pripuošiu svetimų eglių, kad man pačiam sau nebepakyla rankos. Kalėdoms visada grįžtu namo ir stengiuosi mamą įkalbėti važiuoti pas senelius. Kūčios man ten turi tą tikrąją aurą...

Esu išsaugojęs ir senas skrynias, dar prosenelio. Jis buvo labai garsus siuvėjas. Siuvo net uniformas, atrodo, net kariuomenei. Dabar ieškau, kas galėtų sukurti mano giminės medį, kol dar gyvi seneliai. Labai norisi nenutraukti to ryšio...

– Užsiminėte apie madingus žaislus. Kasmet girdime – šiemet madingos auksinės ar sidabrinės, ar rožinės Kalėdos. Ar jums puošiant miestą ką nors reiškia tas diktatas? Juk tai veikiausiai tik komercinis triukas?

– Manau, kad absoliučiai nereikia sekti kažkokia pseudomada. Puošmenoms neperku tų neva madingų spalvų, ne čia yra dekoro akcentai. Dekoravimas – tai visuma. Kaip suformuosi eglę, kaip matysi visumą.

Dažniausia eglių puošimo klaida – kai papuošiama tik eglė. Pamirštama, kad ji turi kaip ir gyventi, nebūti ištraukta iš aplinkos konteksto. Aš gal tuo ir skiriuosi iš kitų dekoratorių, kad kuriu visumą. O šakas sudėti ir žaisliukų pakabinti – dar ne dekoras.

Kai sukuriama visuma, nebesvarbu, kokios spalvos žaisliukus ir kiek jų sukabinsi. Kartais primaišau gal 20 spalvų.

Vitrinos turi spinduliuoti turinį, ką nors pasakoti. Negali būti taip, kad praeini pro vitriną, ir ji nieko tau nesako.

– Matau, kad jūs mėgstate kurti istorijas pasakojančias eglutes. Todėl ir nevengiate senų daiktų – dėžių, lagaminų, batelių?

– Taip, man patinka puošmenos su laiko dulkėmis. Patefonai, senoviški veidrodžiai...

– Iš kokios laiko skrynios jūs ištraukiate tuos daiktus?

– Skolinuosi iš kino studijos, nuomojuosi. Turiu gal 500–600 kv. metrų sandėlį, kur savo valandos laukia antikvariniai daiktai, atsiųsti iš Europos dekoro kompanijų. Vienus perdarau, kitus perdažau.

Pradedi dirbti ir matai, kokių spalvų, kokių detalių reikia. Niekada iš anksto nesidarau jokio brėžinio. Vaizdas, visuma sugula mano galvoje, ir dirbdamas jį stengiuosi perteikti. Turbūt turiu tą vadinamąjį vaizdinį mąstymą, bet ne logišką išdėstymą.

– Niekada nepavadinčiau jūsų kūrybos darbu. Nors nuolat šiuo laikotarpiu matau jus kabantį ant kopėčių, aplipusį eglių spygliais ir gal net sakais. Kodėl jūs pats? Juk turite savo komandą?

– Taip, su manimi dirba keletas nuolatinių žmonių. Kai kuriame didelį dekorą, pavyzdžiui, vestuvių užsienyje, tenka samdyti gal net 30 padėjėjų.

Taip, galėčiau tik vadovauti. Bet man patinka daug ką daryti pačiam, net miške susirinkti eglių šakas. Todėl visada dirbu kartu su padėjėjais.

Tai ir pagarba užsakovams, kurie paprastai to nori. Galiu vietoje su jais ir padiskutuoti. Dažnai, pradėjus puošti eglę ar vitriną, juos ištinka panika – o kaip atrodys tie didžiuliai bumbulai, tos dėžės, tie veidrodžiai?! Nuraminu ir darau savo. Nes jie dar neįsivaizduoja visumos, kurią aš jau matau.

– Esate pasakojęs, kad kurdamas privatiems žmonėms prašote jų pasakyti kelis žodžius, kuriais jie pavadintų savo nuotaiką. O kaip prakalbinate pastatus?Papasakokite, kaip sukūrėte dekorą „Pacų“ viešbučiui. Skaidrios ledo lytys ir švarios, stilingos, šaltos žiemos jausmas...

– To ir siekiau. Pats viešbutis baltas, stilingas, reikalauja išskirtinumo. Nebenorėjau baltų eglių kaip pernai. Bet po savaitės jos vis dėlto ir ten išdygo.

Sakote, čia ledo lytis, bet matau veidrodinius spyglius. Žmonėms patinka save matyti. Veidrodžiai išpjauti iš specialaus organinio stiklo. Šis darbas gana sudėtingas, labai svarbu buvo turėti komandą, kuri ryžosi jį atlikti.

– Prie „Pacų“ stilinga žiema, o jūsų puoštos eglės viešbutyje „Kempinski“ bei Operos ir baleto teatre kuria šiltų, Kalėdų laukiančių namų atmosferą.

– Toks ir buvo pageidavimas. Puošdamas tas eglutes panaudojau senus tikrus daiktus. Teatre balerinų puantus, sijonėlius, medines dėžes, kurios keliaudavo į gastroles. Norėjau, kad eglė žiūrovams papasakotų teatro istoriją. Dėl tų dėžių teko ir pasiginčyti. „Jei neleisite jų panaudoti, apsisuku ir išeinu“, – net pyktelėjau. Leido.

Žmonėms juk patinka prisiliesti prie tikrų daiktų, pajusti jų sukauptą šilumą.

– Šiemet jau įžengėte ir į Rygą. Latvija – liuteroniška šalis. Matyt, ir jų eglių puošimo tendencijos santūresnės nei katalikiškos Lietuvos?

– Rygoje yra labai gerų floristų, net mokytojų. Bet, keista, nei eglių jie puošia, nei vitrinų.

Gali papuošti šakas kankorėžiais, bet visumos nesukuria. Jie neturi net dekoratorių, todėl šiemet pasikvietė mane.

– Turbūt daugiausia besifotografuojančių žmonių – prie kavinės „Augustas ir Barbora“. Pasakų miškas su rožinės spalvos didžiuliais grybais, gal žvynabudėmis. Tarp samanų žydinčiomis... pakalnutėmis.

– Eidamas pro šalį kartais išgirstu diskutuojančius žmones – o kodėl pakalnutės? Man toks vaizdas atplaukė iš vaikystės – miške samanomis apaugę akmenų kupstai, tarp jų žydi pakalnutės. Eglučių gal 30 pirkome iš medelyno. Jų apatinės šakos nuvalytos, paliktos tik viršūnėlės.

Todėl liko tie grybų kotai. Sukūrėme lyg 3D vaizdą – tu vaikštai po miškelį, kur galbūt gyvena nykštukai. Todėl atrodo, kad čia net grybai milžinai.

Vaikams tas pasaulis labai artimas.

O jei būčiau sustatęs standartines egles, grybai būtų pasimetę. Nebebūtų tos pasakos. Jei žmonės sustoję diskutuoja – tai ir yra geras dekoras.

– Kaip pritvirtinote tuos grybus, kad jie nenuvirstų? Ir iš kokios „grybienos“ jie padaryti?

– Grybai labai sunkūs, gal 60–70 kg, su specialiais tvirtinimais, kad nenuvirstų. Juos gamino viena dekoro kompanija užsienyje, nes Lietuvoje tokios nėra.

Visų puošmenų saugumas, jų tvirtinimas yra labai svarbu. Ypač kai kuri tokias dideles dekoracijas.

Pavyzdžiui, „Ponių laimės“ dekore saldainis yra 4 metrų. Jei jis nukristų... Mes samdome specialias kompanijas, kurios daro įtvirtinimus pagal mūsų brėžinius.

Arba per vestuves, kai kabinami net 200 kg sietynai. Idėja yra idėja, bet saugumas ypač svarbu, ir tuo turi užsiimti specialistai.

– Sukūrėte ir traukinio Vilnius–Kaunas–Vilnius kalėdinį vagoną. Tai jau nauja jūsų patirtis? Bet skaičiau, kad savo gimtadienį pernai šventėte keliaudamas specialiu Rytų ekspresu iš Venecijos. Lyg iš Agathos Christie romano...

– Taip, tai buvo viena įspūdingiausių patirčių. Gal šis traukinys yra mažas tos kelionės atspindys.

Dirbant buvo pakankamai iššūkių. Modernų vagoną teko paversti XIX amžiaus vagonu. Jame dabar viskas sena. Nieko nėra suvaidinta, panaudoti seni tikri daiktai. Aksomu aptrauktos kėdės, medžio plokštėmis, apmušalais dekoruotos sienos, lubos, neįkalant nė vienos vinies. Seni lagaminai, stalinės lempos.

Bet kur negali ir reikalingo elektros laido nutiesti. Tai buvo didelis iššūkis mano komandai. Emocija, lyg seni džentelmenai ir damos su perlais išsirengė į kalėdinę kelionę... Kūrėme tą vagoną tik dvi paras.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.