Nino Cerruti kūrybos pagrindas – trys „banginiai“. Tai nevaržomas audinių, dizaino ir drabužių formų, kurios idealiai atitinka kūno sudėjimą, derinimas.
Cerruti šeimos verslo istorija prasideda prieš daugiau nei šimtą metų. 1881-aisiais trys broliai – Antonio, Quintino ir Stefano įsteigė Bjelos mieste nedidelę tekstilės manufaktūrą „Lanificio Felli Cerruti“.
Bet būtent Nino suteikė šeimos verslui naują kokybišką lygmenį ir padarė tiesiogine šio žodžio prasme revoliucinį perversmą mados pasaulyje.
Būsimosios mados pasaulio žvaigždės, gimusios nedideliame Pjemonto provincijos Bjelos mieste, esančiame tarp Milano ir Turino, vaikystė prabėgo vaizdingose Alpių papėdės apylinkėse.
Berniukas dažnai dingdavo iš namų, su mėgstama knyga nuklysdavo į kokį nors gražų gamtos kampelį kuo toliau nuo miesto šurmulio. Nino buvo vyriausias iš keturių Silvio Cerruti šeimoje gimusių sūnų.
Jau būdamas dešimties pradėjo pažintį su šeimos verslo pagrindais. Tad viename savo interviu N.Cerruti net pajuokavo: „Jei kūdikėlio Jėzaus pirmuoju lopšiu buvo šienas, kūdikėlio Nino – vilna!“
Dizaineris yra sakęs, kad jaunystėje nesvajojo apie madą, norėjo būti filosofas ar žurnalistas. Pasirinko pastarąsias studijas. Bet jas teko nutraukti 1950-aisiais netikėtai mirus tėvui.
19-metis Nino buvo priverstas perimti į savo rankas vadovavimą šeimos verslui. Jau tuomet Cerruti tekstilės įmonė Italijoje turėjo geriausios vilnos gamybos vyriškiems kostiumams reputaciją.
„Man buvo svarbu įtvirtinti Cerruti vardą pasaulyje visiems laikams. Iki tol šeimos nariai buvo paprasti tekstilės manufaktūros darbininkai. Iš Katalikų bažnyčios archyvų sužinojau mūsų šeimos istoriją nuo 1605 m. Tai buvo amatininkai, turėję daugiavaikes šeimas – po aštuonis vaikus, iš kurių išgyvendavo tik du. Mano senelis su broliais ir pusbroliu, 1881-aisiais pradėjęs savo verslą, tekstilės įmonėje tapo vadovais. Save laikiau mažu grandinės žiedu, sujungusiu praeitį ir ateitį. Žinoma, tikėjausi Cerruti vardą išgarsinti visame pasaulyje, todėl atidariau vyriškų gatavų drabužių parduotuvę Paryžiuje“, – viename interviu sakė N.Cerruti.
Bet iki Paryžiaus dar keletą metų teko palūkėti. Perėmęs vadovavimą verslui į savo rankas šeimos pasitarimo metu Nino pareiškė, kad nusprendė pakeisti įmonės darbą.
Ne tik tradiciškai gaminti aukščiausios klasės audinius, bet ir iš jų siūti kostiumus. Šeimos bandymai atkalbėti Nino – kaip jis gali be profesionalaus pasirengimo! – nedavė rezultatų.
Jaunuolis žinojo, ką daro. Nino nusiuntė dviem tūkstančiams siuvėjų savo fabriko audinio atraižą. Paskui iš kiekvieno jų gavo kvietimą pažiūrėti ir įvertinti, kokius nuostabius drabužius jiems pavyko pasiūti.
Toks savotiškas mokymasis suteikė N.Cerruti neįkainojamos patirties, kuria jis naudojosi ir vėliau. Būtent šis patyrimas padėjo jam pasiekti tai, kas vadinama aukščiausia kokybe.
N.Cerruti sukurti vyriški kostiumai ir dabar stebina. Jie, mados specialistų nuomone, pagaminti tradicinio siuvimo stiliumi ir yra geriausi serijinės gamybos drabužių pavyzdžiai.
Pirmoji 1957-aisiais pasirodžiusi N.Cerruti vyriškų gatavų drabužių liukso klasės kolekcija buvo pavadinta tikra mados pasaulio revoliucija. Dizaineris pasikliovė itališku stiliumi ir neapsiriko.
Anksčiau vyriškos mados lyderiais buvo laikomi anglai ir tik jų stilius. Pernelyg oficiali, manieringa ir konservatyvi angliška kryptis buvo laikoma tradiciniu aukštosios vyrų mados stiliumi.
Vadovaudamasis brolių Cerruti dar XIX a. pabaigos filosofija modernizuoti tradiciją savo modeliams Nino suteikė nerūpestingumo, laisvės ir elegantiškumo. Būtent dėl to kolekcija išsiskyrė savitu stiliumi, kuris vėliau pavadintas „casual chic“ – „kasdiene prabanga“.
N.Cerruti mados stilius – anglų aristokratizmo ir italų optimizmo, gyvenimo džiaugsmo derinys.
Naujoji vyriškų kostiumų stilistika sulaukė daugybės gerbėjų visame pasaulyje. Vyrams patiko atrodyti elegantiškai. Pradedančiuoju mados dizaineriu susidomėjo ir įžymybės, tai N.Cerruti reiškė postūmį tolesnei kūrybai.
Dar po ketverių metų, būdamas 34-erių, N.Cerruti savo asistentu pasikvietė Giorgio Armani, kuris ką tik buvo įžengęs į mados pasaulį.
„Į mūsų mados namus atėjo jaunas žmogus, kuris padėjo man parenkant audinius, sukerpant. Be jokios abejonės, jis buvo labai talentingas ir – tai labiausiai vertinu – itin stropus ir sąžiningas. Kartu išdirbome beveik dešimt metų. Nė kiek nedvejodamas sakau, kad Giorgio kaip niekas kitas suvokia audinio savybes, kokybę, o dabar tai svarbiau už daug ką“, – sakė N.Cerruti.
1967-aisiais N.Cerruti garsiojoje Paryžiaus Madeleine aikštėje atidarė savo mados namus „Cerruti 1881“. Čia įsikūrė ir pirmoji parduotuvė „Cerruti“.
1976-aisiais Italijos mados dizaineris pateikė pirmąją moteriškų „prât-á-porter“ drabužių kolekciją. Po dvejų metų – kvepalų liniją. Vėliau buvo „Cerruti Sport“, „Cerruti Jeans“ ir subtili, elegantiška „Cerruti Arte“.
N.Cerruti visada vadovavosi šūkiu kurti realiam žmogui. Jis siūlė tai, ką praktiškai buvo galima nešioti, – patogius ilgus sijonus, trumpas striukes, siauras ir plačias kelnes, siaurus ir plačius švarkus, sukneles, apie kurių vertę galėjo nutuokti tik du žmonės – pirkėjas ir pardavėjas, niekas daugiau.
Apie prabangą šaukiantys drabužiai niekada nebuvo Italijos dizainerio braižas. N.Cerruti tapo minimalistinės mados dainiumi, bet prekės ženklo „Cerruti“ drabužiai buvo puikūs.
Jis nemėgo įmantrumo, nereikalingų detalių. Rankų darbas, puikus drabužių kirpimas, aukščiausios rūšies audiniai, brangios sagos ir kitos mažos detalės suteikia N.Cerruti kostiumams elegantiškumą ir žavesį.
Mados dizaineriui patiko žydra spalva ir visi jos atspalviai.
„Juk esu italas. Be to, gimiau po Svarstyklių ženklu. Jo atstovams būdingas svajingumas, harmonija ir kvailas įprotis dažnai žiūrėti į dangų“, – šmaikštavo N.Cerruti.
Ši spalva mados dizaineriui taip patiko, kad po vien žydros ir mėlynos spalvų kostiumų kolekcijos jo prekės ženklas buvo apibūdinamas kaip „Cerruti Blue“.
Gatavų – „prât-á-porter“ drabužių kūrimas – tik viena italų dizainerio kūrybinės veiklos sričių. Daugiau nei 30 metų trukusį bendradarbiavimą su Holivudu daugelis juokaudami vadino meilės romanu.
Pirmasis filmas, kuriame aktoriai vilkėjo N.Cerruti kostiumus, buvo 1967-ųjų amerikiečių kriminalinis biografinis „Boni ir Klaidas“ („Bonnie and Clyde“).
„Juokinga, bet tuomet viskas įvyko atsitiktinai, – manęs šiame filme nekvietė dirbti. Tiesiog aktorė nuėjo ir išsirinko drabužius mano parduotuvėje. O paskui filmas ir jos paveikslas tapo tokie populiarūs. Ir tai buvo didžiulė sėkmė! Iki tol dažniausiai bendradarbiavau su prancūzų kino meno žmonėmis ir tuo pat metu pradėjau su Holivudu“, – prisiminė interviu N.Cerruti.
Beretė, trumpas megztinis ir klostytas sijonas, kuriuos vilkėjo nuostabioji Faye Dunaway, po filmo demonstravimo akimirksniu tapo madingi.
N.Cerruti yra prisipažinęs, kad žinojo, kaip drabužiais pabrėžti vieno ar kito filmo personažo charakterį. Kartais pakanka aktorių apvilkti kiek per dideliais rūbais, kaip Michaelą Douglasą filme „Esminis instinktas“, ar jo partnerę Sharon Stone – itin seksualiais.
Holivudo žvaigždę Richardą Gere’ą aprūpino įspūdingu – 100 kostiumų – garderobu filme „Graži moteris“. Paprastų suknelių su žirneliais, kokią Julia Roberts vilkėjo polo aikštyne, buvo parduota net 500 tūkst. kopijų.
Žymųjį Jacką Nicholsoną siaubo filme „Istviko raganos“ („The Witches of Eastwick“) apvilko švelnios rožinės spalvos lietpalčiu.
N.Cerruti sukurtais drabužiais vilkėjo Prancūzijos kino žvaigždės Catherine Deneuve, Alainas Delonas, Jeanas Paulis Belmondo, amerikiečių – Tomas Hanksas, Bruce’as Willisas, Harrisonas Fordas, Alas Pacino, Robertas Redfordas, Kim Basinger. Kino įžymybes galima vis vardinti, nes Italijos mados dizainerio darbų sąraše – daugiau nei 150 filmų.
1994-aisiais N.Cerruti buvo paskirtas oficialiu „Formulės 1“ komandos „Ferrari“ dizaineriu.
Koks pasaulis – mados ar kino – N.Cerruti buvo artimesnis?
„Tai visiškai skirtingi pasauliai. Mados srityje įkūniju savo mintis, o kino – padedu aktoriui sukurti visavertį paveikslą, personažą. Kino pasaulis – tai spindesys, kerai. Mada taip pat spindesys, bet jį reikia parduoti. Mados pasaulis – meno ir verslo derinys. Madai reikalingi tiek kūrybiniai, tiek komerciniai talentai“, – taip atsakė N.Cerruti.
Po šių žodžių dizaineris dar pridūrė, kad žodis „mada“ nepatinka, jam priimtinas – harmonija.
Viename interviu N.Cerruti prisipažino, kad jam tenka būti truputį kompozitoriumi, solistu, dirigentu. Maloniausios dienos būna tos, kai jas gali skirti tik kūrybai.
2000 m. spalį mados dizaineris, dirbęs kartu su sūnumi Julianu, kontrolinį savo mados namų akcijų paketą pardavė Italijos pramonės grupei „Fin.part“.
Bet N.Cerruti santykiai su šios grupės prezidentu Gianluigi Facchini nesusiklostė.
„Mūsų požiūris į bendrovę stipriai skyrėsi. Man rūpėjo prekės ženklas „Cerruti“, o G.Facchini – „Fin.part“. Tai buvo protingas žvilgsnis, bet jis lėmė interesų konfliktą“, – sakė N.Cerruti.
2001 m. birželį 70-metis dizaineris nusprendė pasitraukti iš mados pasaulio. Jis pardavė „Fin.part“ likusius 49 proc. akcijų ir paliko savo įkurtų mados namų kūrybinio direktoriaus postą.
2002 m. vasaros kolekcija užbaigė N.Cerruti kuriamą madą.
„Nedūsauju dėl šlovingos praeities kaip dauguma senyvo amžiaus žmonių. Aš žvelgiu tik į ateitį“, – tuomet sakė N.Cerruti.
Italijos mados legenda mirė Pjemonto ligoninėje, į kurią buvo paguldytas dėl klubo operacijos.
Parengė Ona Kacėnaitė
