Žinoma moteris papasakojo, jog ją kankina „pasisavinimo“ sindromas, dėl kurio ji buvo priversta kreiptis ir į psichologus. Mintimis apie tai Viktorija sutiko pasidalyti su lrytas.lt skaitytojais.
„Per savo story paliečiau, manau, daugumai moterų pažįstamą, o gal net ir išgyventą temą apie vyro „pasisavinimą“. Visų pirma ačiū jums, jog nuraminote. Prisipažinsiu, tikrai nusiraminau supratusi, kad aš ne viena tokia. Tai jau nėra taip ir blogai. Bet, aišku, kad ir kaip būtų, tai nėra ir gerai.
Tiek aš, tiek moterys, kurios man rašo, kad pasisavina vyrus arba yra labai pavydžios santykiuose, supranta, kad tai nėra gerai ir santykių nesustiprina, nes žmogui reikalinga laisvė.
Juk santykiai ar santuoka – tai nėra gyvenimas kalėjime. Tačiau su tuo kovoti ir pakeisti požiūrį į šitą dalyką tikrai nėra lengva ir tai nepasidaro taip paprastai per vieną dieną. Tam reikia laiko, o gal net ir brandos, patirties, suvokimo.
Bet kuriuo atveju toks vienas kito pasisavinimas santykiams nepadeda. Nes aš manau, kad anksčiau ar vėliau žmogui vis tiek pabos gyventi įkaltuose santykiuose, nuolatinėje kontrolėje ir kaip po didinamuoju stiklu iš savo antrosios pusės“, – įsitikinusi Viktorija.
Negalėdama susitvarkyti su savo mintimis žinoma moteris pagalbos kreipėsi net į psichologus.
„Asmeniška aš nebijau garsiai apie tai kalbėti ir prisipažinti, jog tai galbūt yra problema ir manyje, o ne jame, kad aš tokia esu. Kartais per daug valdinga, mėgstanti viską kontroliuoti, žinoti kiekvieną žingsnį, nes man taip ramiau...
Tikrai neretai bambanti, kai vyras išvažiuoja savaitgaliui (SU NAKVYNE) į medžioklę arba kelioms valandoms išvažiuoja, pavyzdžiui, į golfo treniruotę. O ką jau kalbėti apie pasisėdėjimus mieste be manęs su draugais vakarais. Man tai NO NO.
Aišku, aš labai džiaugiuosi, kad ir mano vyras nėra „tusovčikas“ (mėgstantis vakarėlius, – aut. past.) kuriam norėtųsi kiekvieną vakarą eiti „out“ (į miestą, – aut. past.) su draugais.
Bet užduodant klausimą sau, kaip reaguočiau į tokius išėjimus, tai, ko gero, būtų daug nervų, skambučių, žinučių jam ir ašarų visą vakarą, kol jis būtų su draugais ir dar jam grįžus iškelčiau dramą. Kai pagalvoju ir pasižiūriu į save iš šono, tikrai nelengva su manimi turėtų būti.
Būtent dėl šio dalyko aš kreipiausi į psichologę, kad išmokčiau pakeisti požiūrį į situaciją, požiūrį į kito laisvę, išmokčiau priimti tokį dalyką, kad vyras nėra mano nuosavybė, kad vyrui kartais reikia atsipalaiduoti ir pabūti be žmonos, pasimėgauti savo užsiėmimais, kuriuos jis mėgsta, pailsėti. Nes dažniausiai po tokių išvykų ir vyras grįžta su geresne nuotaika bei nusiteikimu.
Daug kas man kartoja, kad šis pasisavinimo sindromas, kaip aš jį vadinu, praeis su metais, kai ir pačiai norėsis daugiau laisvės, ramybės ir tiesiog kartais pabuvimo tik su savimi arba su draugėmis, pabėgimo bent trumpam nuo besitęsiančios metai iš metų šeiminės rutinos ir buities.
Pasidalinkite tos, kurios šiame tekste pažino save, o gal anksčiau tokios buvote, kas jums padėjo pakeisti požiūrį į tokį pasisavinimą?“ – klausimu sekėjams įrašą baigė Viktorija.
