„Ko gero, čia sulauksime ir pavasario“, – sakė Fausta.
Kelionę juodu pradėjo nuo mėnesio buvimo Apulijos regione – čia prasitęsė Lietuvoje jau pasibaigusią vasarą. Saulės spinduliais Fausta ir Andrius džiaugėsi Sicilijoje, Palermo mieste, kur visai neplanuotai užsibuvo net kelis mėnesius.
„Gal būtume likę iki dabar, nes tame mieste jautėmės lyg namuose, tačiau nuotykių troškimas nugalėjo. Savaitę praleidome tarpinėje stotelėje – Kampanijos regione, Sorento miestelyje. O šiuo metu esame Komo ežero pakrantėje, kur planavome būti mėnesį, bet namo nuomą jau dabar esame pratęsę iki pusantro“, – šypsojosi Fausta.
Ji atvira – iš čia išvykti bus sunkoka, mat matomi vaizdai užburia ir abu įsitikinę, kad visur kitur jie bus tik prastesni.
„Kaip bus toliau, matysime: gal liksime, o gal apskritai norai ir svajonės mus nuneš kur nors už Italijos ribų. Tačiau kol kas esame įsikūrę viename gražiausių ežero pakrantės miestelių – Menadžo (Menaggio) – ir apsistoję viloje, kurios terasa bei balkonas išeina tiesiai į ežerą. Mūsų nuo jo neskiria net gatvė, turime savo paplūdimį. Iš mūsų namų šiuo metu atsiveria pats geriausias vaizdas – geresnis nei bet kur kitur“, – kalbėjo F.Leščiauskaitė.
Fausta tikina, kad kiekviena vieta turi savų niuansų. Pavyzdžiui, Apulijoje abu pailsėjo nuo miesto, o štai Sicilijoje įsikrovė didelio miesto energijos ir... labai skaniai valgė. Be to, porai patiko ir tai, kad siciliečiai labai myli šunis.
„Jie ten visur. Palaidi, vedžiojami, bėgiojantys paplūdimiuose, niekam netrukdantys. Nenuostabu, kad Oregonas ir Arizona tokioje aplinkoje buvo laimingi. Kampanijoje buvome neilgai, bet tų vietų pranašumas – gamtos grožis, viską nustelbiantys vaizdai. O čia, prie Komo ežero, taip pat nuostabiai gražu, žinoma, daug tvarkingiau nei pietuose, juk iki Šveicarijos sienos vos keli kilometrai, tačiau, pavyzdžiui, maisto atžvilgiu čia liūdnoka. Žinoma, netoliese Milanas, tai jau gastronomijos Meka“, – dalijosi mintimis moteris.
Fausta kaip mieliausią širdžiai vietą išskirtų Palermą. Tai antroji vieta po Los Andželo, kuri, be jokių abejonių, jiems buvo tapusi namais.
„Bet minusų yra ir ten. Pavyzdžiui, neįmanoma nepastebėti Sicilijos šiukšlynų. Na, bet širdžiai neįsakysi, ji pasirenka, ir viskas“, – kalbėjo Fausta.
Per pusmetį jie abu spėjo daug pamatyti ir nuveikti. Žiūrėjo įvairius spektaklius, baletą, lankėsi vyninėse, aliejaus, makaronų gamyklose. Grožėjosi architektūra ir, žinoma, patyrė neįkainojamų gastronominių patirčių.
Visas vietas jie būtent taip ir renkasi – klauso savo širdies ir nežvilgčioja į kitus.
„Širdis pasako „važiuojam“, ir aš jau mašinoje. Mes su Andriumi – nenuspėjami žmonės. Dabar esame Italijoje, bet galime per minutę suplanuoti, kad rytoj išvykstame į Šveicariją, Prancūziją ar Austriją“, – juokėsi ji.
Fausta atvira – vienintelis žiemojimo svetur trūkumas tik tas, kad dirbti per atstumą nėra lengva. Iki šiol juodu visas žiemos išvykas už Europos ribų ribodavo iki dviejų mėnesių, nes vis atsirasdavo tokių darbų, kurių per atstumą nenudirbsi.
„Europa patogi tuo, kad galima greitai, nebrangiai ir patogiai grįžti tų darbų atlikti. Todėl taip ilgai ir užsibuvome, nes tai aš, tai Andrius vis parskrendame kelioms dienoms, atliekame pareigas ir grįžtame“, – pasakojo Fausta.
F.Leščiauskaitė sakė nemėgstanti keliauti turistiniu metu: tuomet daug žmonių, geriausios vilos išgraibstytos, restoranuose nėra vietų, prasta aptarnavimo kokybė, o ir apsistoti kainuoja dvigubai.
„Pamenu savo svečiavimąsi Venecijoje vidurvasarį. Tai buvo košmaras. Net pasivaikščioti, kur norėjau, negalėjau – kur minia nešė, ten ėjau. O čia – gražiausios vietos tiktai mums. Kadangi gulėjimas pliaže man nėra prioritetas, be to, Sicilijoje net ir lapkričio viduryje ant gulto paplūdimyje varčiausi, tas laikas man idealiai tinka. O dar galima išvengti lietuviško rudens pilkumos, pliurzos, ūkanotų dienų. Jos man irgi visai patinka, bet nuotaika geresnė, kai nesimali tarp viso to išvargintų žmonių. Keliaudamas šiuo metų laiku taisykles nustatai tu, o keliaujant per turistinį piką labai dažnai tenka derintis prie kitų nustatytų taisyklių“, – patirtimi dalijosi ji.
Fausta ir Andrius Italijoje stengiasi laikytis įprastos dienotvarkės: abu dirba visu tempu – kartais nuo ryto iki vėlyvos nakties, o kartais susidėlioja taip, kad porą dienų gali leisti sau beveik nedirbti.
„Norėčiau pasakyti kitaip, bet, deja, nesame tokie turtingi, kad galėtume pusmetį atostogauti. O gal visai ne deja? Pusmetis atostogų skamba kaip kančia, o ne palaima. Esu labai laiminga, kad savo dienotvarkę kontroliuoju pati, tai nuostabu, tačiau darbai vis tiek turi būti padaryti“, – pasidžiaugė moteris.
Į tokią ilgą kelionę Fausta vežėsi tik vieną lagaminą. Ji stengiasi neapsikrauti nereikalingais daiktais, pasiimti tik tai, kas būtina.
„Su nuoširdžia užuojauta žiūriu į žmones, keliaujančius su penkiais ar dešimčia lagaminų. Kaip tai sunku! Viską, ko reikia, galima nusipirkti. O šiaip man užtenka poros kelnių, keleto megztinių. Vieno puošnesnio derinio, vienų puošnesnių, kitų patogesnių batų. Juk ne į Somalį susiruošėme – ir kosmetikos, ir drabužių, ir šunų ėdalo čia galima nusipirkti. Kadangi vienas mano užsiėmimų – kassavaitinis knygų apžvalgų rašymas, galiu drąsiai pasakyti, kad iš Lietuvos į Italiją net ir knygų galima užsisakyti greitai ir patogiai. Nė savaitė nepraeina, kai jos atkeliauja. O perskaitytų taip pat nesivežu su savimi – padovanoju vietos lietuviams“, – keliavimo idėjomis dalijosi Fausta.
Kol juodu su augintiniais keliauja, jei tik yra būtinybė, Faustos pusseserė ir artimų draugų pora maloniai padeda – sutvarko darbo ir namų reikalus. Be to, abu puikiai sutaria su kaimynais, tad jie mielai pagelbėja. Tiesa, Fausta namuose neturi nė vienos gėlės, tad ir laistyti ar prižiūrėti nėra ko.
