Tarp visų didžiųjų jau anapilin iškeliavusių Holivudo žvaigždžių S.McQueenas, ko gero, vis dar ryškiausias. Daugiau nei 40 metų aktoriaus nebėra tarp mūsų, bet jis vis dar daro poveikį populiariajai kultūrai.
S.McQueeną vis dar apdainuoja atlikėjos ir atlikėjai. Australijos muzikos legenda Nickas Cave’as – su muzikos grupe „Grinderman“, JAV dainininkė Sheryl Crow jam skyrė dainą „Steve McQueen“, 2002-aisiais laimėjusią „Grammy“ geriausio moters roko vokalo kategorijoje, britų popmuzikos grupė „Prefab Sprout“ – net savo albumą „Steve McQueen“.
Mados žurnalai ir tinklaraščiai Šaunumo karalių pateikia ir kaip stiliaus etalono pavyzdį.
Nuo amerikiečių automobilių gamintojo „Ford“ konvejerio vis dar rieda nauji „Ford Mustang GT“ variantai. Šiuo automobiliu filme „Bulitas“ („Bullitt“) važinėjo tuometė ekrano žvaigždė ir ralio entuziastas S.McQueenas.
Didžiuosius ekranus vis dar pasiekia filmai su niekada nerodytais ar seniai nerodytais vaizdais. Naujausią – „Steve’as McQueenas – prarastas filmas“ („Steve McQueen – The Lost Movie“) parodė Didžiosios Britanijos transliuotojų ir telekomunikacijų bendrovė „Sky UK Limited“.
Juosta nusipelno dėmesio dėl dainų apie S.McQueeną, stiliaus patarimų ir vintažinių „Formulės 1“ automobilių. Kitais žodžiais tariant, mirusio aktoriaus gyvenimas vis dar narstomas po kaulelį, kaip ir jo beveik prieš 60 metų sukurti vaidmenys.
Gal dėl to, kad šių laikų kino žvaigždės vienodai išbalintais dantimis, propaguojančios sveiką gyvenimo būdą, negali užgožti tarsi magnetas pritraukiančių patrakusių vyrukų – užkietėjusių rūkalių, greičio mėgėjų, pavojingų draugų ar meilužių – žavesio.
1930-aisiais Indianos valstijoje gimęs Terence’as Stephenas McQueenas gyveno gyvenimą, tikrai vertą filmo.
Tėvas paliko šeimą, kai berniukui buvo šeši mėnesiai. Sūnus mažai rūpėjo motinai, įnikusiai į alkoholį.
Steve’as augo pas vieną iš senelių brolį, kartkartėmis su motina Indianapolyje ar Los Andžele ir jos tuomečiais vuyrais. Kai kurie jį mušė, kol vaikinas dar nebuvo toks kietas. Vėliau, prisišliejęs prie gaujų, Steve’as jau duodavo grąžos.
Kita Steve’o gyvenimo stotele tapo namai sunkiai auklėjamiems paaugliams. Stebėtina, bet ten jis atrado savo gyvenimo kelią, nukreipusį jį tinkama kryptimi.
Trejus metus būsimoji žvaigždė tarnavo mechaniku kariniame jūrų laivyne. Kaip vėliau prisipažino Steve’as, tai buvo terapija.
Šiaip aktorius mažai kalbėjo. Net apie tai, kokiu būdu jis, vyras be kilmės ir pinigų, pateko į anuomet įžymiąją Niujorko Lee Strasbergo aktorių studiją. Apie nusišypsojusią sėkmę S.McQueenas kalbėjo trumpai ir šmaikščiai: „Jei būčiau keliavęs autostopu, nebūčiau ten atsidūręs.“
Gal visus papirko jo mėlynos akys ar šypsena?
Bet pirmojo didžiojo vaidmens S.McQueenui teko palūkėti. Jis vaidino ne itin sudėtingo turinio amerikiečių televizijos seriale „Ieškomas: miręs ar gyvas“ („Wanted: Dead or Alive“). 1958-ųjų istorija išsilaikė mažajame ekrane trejus metus arba, kaip dabar sakoma, sezonus.
Pažvelgus giliau į S.Mc-Queeno vaidybą šiame seriale jau atpažįstami esminiai bruožai, kurie 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais jį darė vienu geriausių ir geriausiai apmokamu Holivudo aktoriumi.
Iškalbingas tylenis, kuris gerai atrodo, bet nėra gražuolis. Jis patinka moterims, bet ir vyrus traukia laisvas, nevaržomas, niekam neįsipareigojęs, tikras vaikinas. Simpatijas lėmė santūrumas, kuris anuomet buvo madingas.
Jis buvo autentiškas, nedorovingas antiherojus. Būtent S.McQueenas, jo biografo Marshallo Terrillo teigimu, sukūrė šiuolaikinio veiksmo filmo herojaus paveikslą.
Save, vienišą kovotoją, jis gelbėjo iš sudėtingų situacijų, bet galiausiai pasiaukodavo dėl kilnaus tikslo nuoširdžiai rūpindamasis kitais. Šį prieštaringą elgesį aktorius įkūnijo tiek ekrane, tiek realiame gyvenime.
S.McQueenas išsikovojo vietą kino pasaulio žemėlapyje. Garsiausios kino studijos ragino prodiuserius ir režisierius kviesti aktorių į reikšmingiausius filmus.
Pradžia – 1960-ųjų kino juosta „Šaunusis septynetas“ („The Magnificent Seven“), kur pirmąją poziciją užėmė tuometis didžiojo ekrano lyderis Yulas Brynneris.
Bet kai kuriose scenose S.McQueenas, vėliau gavęs žavaus šunsnukio ir stiliaus ikonos statusą, iš savęs išspaudė viską, kad tik jį pastebėtų. Ir savo tikslą pasiekė.
Pasipylė pagrindiniai ir svarbūs šalutiniai vaidmenys populiariuose ir finansiniu požiūriu sėkmės sulaukusiuose filmuose. Dėl to meto pasiekimų kino kritikai, žurnalistai ir dabar aktoriui negaili pagyrų.
„Filme patekęs į beviltišką padėtį jis nepraranda vilties rasti šviesą tunelio gale ir šį jausmą įteigia žiūrovams“, – rašė Šveicarijos laikraštis „Neue Zurcher Zeitung“ 2020-aisiais, minint 40-ąsias S.McQueeno mirties metines.
Atrodė, kad susiklostė ir asmeninis aktoriaus gyvenimas. Jis buvo vedęs gražuolę Filipinų aktorę ir šokėją su amerikietišku pasu Neile Adams (89 m.), su ja susilaukė dukters ir sūnaus. Tačiau į sėkmingą 6-ojo dešimtmečio aktoriaus S.McQueeno karjeros etapą dabar žvelgiama veikiausiai jau kitaip. Kaip į jojimą ant pabaisos pečių, kai raitelis bus greitai numestas ir jis, jau gulintis, bus sudorotas.
Kas ta pabaisa? Pataikūnai, saldžiabalsiai gerbėjai, kurie supo S.McQueeną ir leido jam susirgti didybės manija? Gal alkoholis ir draudžiami narkotikai, kurie jam patiko ir kuriais jis svaiginosi didžiuliais kiekiais? Galbūt.
Viso to, žinoma, buvo per daug. Dėl to atsirado susireikšminimas, didysis „aš“, pastūmėjęs žvaigždę daryti tai, kas kenkė jo, kaip aktoriaus ir žmogaus, įvaizdžiui.
7-ojo dešimtmečio viduryje aplink mažąjį pirštelį Holivudą vyniojęs S.McQueenas nusprendė, kad pagaliau pribrendo laikas jo širdies troškimams. Teisingiau sakant, jau seniai planuotam filmui apie automobilių lenktynes.
Aktorius ilgą laiką nebuvo pretenzingas ir kai kuriose srityse sugebėjo save teisingai įvertinti. Nuolat pageidavo mažiau teksto, nes niekada nenorėjo būti protingų minčių pateikėjas.
Užtat puikiai nusimanė apie variklius, mechanizmus. Jį labiausiai traukė automobiliai ir motociklai.
Jei S.McQueenui būtų reikėję apsispręsti, ką pasirinkti: būti aktoriumi, dalyvaujančiu lenktynėse, ar aktoriumi, vaidinančiu lenktynininką, veikiausiai būtų pasirinkęs pastarąjį variantą. Dėl to filmas apie automobilių lenktynes jam reiškė daugiau nei kino projektą. Jis turėjo tapti jo gyvenimo programa.
Iš pradžių viskas klojosi kuo puikiausiai. Būsimojo filmo režisierius Johnas Sturgesas pažinojo S.McQueeną iš savo filmo „Didysis pabėgimas“ („The Great Escape“).
Už naujos juostos gamybą buvo pasirengęs sumokėti vienas kino studijos „Warner Bros.“ įkūrėjų ir vadovas Jackas Warneris. Jo vienintelė sąlyga: „Čempiono diena“ („Day of the Champion“) – toks buvo darbinis filmo pavadinimas – į kino teatrus turėjo atkeliauti anksčiau nei konkurento – kino studijos „Metro-Goldwyn-Mayer“ (MGM) „Didysis prizas“ („Grand Prix“).
Skubiai prasidėjo pasirengimas filmavimo darbams. Kino juosta turėjo būti kuriama 1965 m. vasarą Niurburgringo (Vokietija) lenktynių trasoje. Kokių problemų kilo? Kelios.
Viena jų – S.McQueenui mažai rūpėjo filmo siužetas. Didžioji kino scena turėjo priklausyti rizikos nebijantiems, pašėlusiu greičiu lekiantiems bolidų pilotams. Bet ar tai problema? Šiam tikslui buvo scenarijų kūrėjai, o kino studija žinojo, kaip elgtis su žvaigždėmis ir jų sumanymais.
Bet vienos aplinkybės net patyrę kino žmonės negalėjo įvertinti. Kaip reikėtų kurti filmą, kai pagrindinis atlikėjas kitame žemyne?
Aktorius atidėliojo vieną filmavimo terminą po kito. Mat ankstesnė kino juosta, kurioje jis vaidino, dar nebuvo baigta. Kino studija „Metro-Goldwyn-Mayer“ laimėjo lenktynes.
„Warner Bros.“ savo išlaidas nurašė į nuostolius. Režisierius J.Sturgesas, vaizdžiai sakant, nusipurtęs dulkes nuo kostiumo, toliau žengė savo keliu.
Tuo metu S.McQueenui žaizdų gydymas virto ilgesniu, sudėtingesniu ir galiausiai karjerą nulėmusiu veiksniu. Veikiausiai kitaip nebūtų galima paaiškinti to, kas įvyko: žlugo projektas, kurį aktorius brandino daugelį metų.
Taigi idėjos aktorius neatsisakė, už filmą sumokėjo savo pinigais, jį kūrė, atliko pagrindinį vaidmenį. „Le Manas“ („Le Mans“) apie 1970-ųjų paros lenktynes pasirodė prabėgus keleriems metams po to, kai žlugo „Čempiono dienos“ projektas.
„Le Manas“ – vien tik S.McQueeno filmas, tarsi jo testamentas. Bet kino juostą žiūrovai sutiko šaltai. Už filmą gauti 5,5 mln. dolerių nepadengė jo gamybos išlaidų – 7,6 mln. dolerių.
Praėjus metams po šio profesinio nuopuolio N.Adams išsiskyrė S.McQueenu. Ji jau buvo soti padūkusio sutuoktinio meilės romanų ir liguisto potraukio prie narkotikų.
1973-iaisiais aktorius vedė aktorę Ali MacGraw (82 m.), kurią pasaulinio ryškumo žvaigžde padarė „Meilės istorija“ („Love Story“). Susitikimo su S.McQueenu metu ji dar buvo kino studijos „Paramount“ vadovo Roberto Evanso (mirė 2019 m.) žmona.
Ši santuoka S.McQueenui netapo rekomendaciniu laišku Holivudo elitui. Bet aktorius dar suvaidino pagrindinius vaidmenis dviejuose reikšminguose filmuose – Henriko Ibseno dramos ekranizacijoje ir brutalumu nuspalvintame vesterne.
1977-aisiais ir A.MacGraw paliko S.McQueeną. Tuo metu jos 47 metų sutuoktinio žvilgsnis jau buvo nukrypęs į kitą gražuolę – 24 metų manekenę Barbarą Minty. Pora gyveno atsitvėrusi nuo viešumos rančoje Aidaho valstijoje.
Apie 1978-uosius S.McQueenas pastebėjo, kad blogėja sveikata, ir jis, užkietėjęs rūkalius, atsisakė cigarečių. Bet paaiškėjo, kad per vėlai.
1979 m. pabaigoje Šaunumo karaliui buvo diagnozuotas piktybinis krūtinplėvės vėžys.
„Lenktynės – tai gyvenimas. Visa kita – laukimas“, – sako jo filmo „Le Manas“ personažas.
Aktoriaus laukimas lėmė greitą pabaigą.
1980 metų lapkričio 7 d. būdamas 50-ies S.McQueenas mirė nuo infarkto Meksikos ligoninėje. Šioje šalyje kino žvaigždė ieškojo netradicinių vėžio gydymo būdų.
Šaunumo karalius buvo kremuotas, jo pageidavimu pelenai buvo išbarstyti virš Ramiojo vandenyno.
Parengė ONA KACĖNAITĖ
