Kai ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje radijo žinių pranešėjai ėmė skalambyti apie šalyse įvedamą karinę padėtį, vyresnės moterys jau numanė, kas jų laukia. Juk viskas klostėsi panašiai kaip ir 1914-aisiais, kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas: vyrai vėl išėjo kariauti, o moterys pakartotinai apsivilko praktiškas uniformas – tokias, kurios tiko savanorystei ar karinei tarnybai.
Norinčiųjų padėti buvo išties nemažai. Pavyzdžiui, per Antrąjį pasaulinį karą pagalbinėse britų ginkluotųjų pajėgų tarnybose tarnavo per 600 tūkst., o JAV ginkluotosiose pajėgose – apie 350 tūkst. moterų.
Prieš karą daug dėmesio moterų aprangoje buvo skiriama švelniai elegancijai, o pagrindinė karo meto sąlyga buvo likti stiprioms. Šoktelėjus audinių paklausai karinėms reikmėms ir jų kainai kasdieniai moterų drabužiai tapo gerokai ekonomiškesni. Dėl šilko ir nailono trūkumo (jie buvo naudojami parašiutų gamyboje) prasidėjo pėdkelnių deficitas. Buvo tokių, kurios vaikščiojo plikomis kojomis, buvo ir dėl grožio pasiryžusiųjų kone viskam – plikas kojas imta dažyti specialiais dažais. Vis labiau populiarėjo kelnės.
Skirtingų valstybių politikai taip pat skatino taupyti. Jungtinėse Valstijose moterys buvo raginamos megzti kojines, šalikus ir megztinius fronto linijose šąlantiems kareiviams. Kadangi trūko ir vilnos, moterims buvo siūloma ardyti savo senus mezginius.
Didžiojoje Britanijoje vyravo griežta tvarka. 1941-aisiais šalies valdžia nusprendė normuoti parduodamų audinių, sagų ir kitų apdarų dekoracijų kiekį. Specialiose brošiūrose nuguldavo mezginių ir siuvinių instrukcijos, daugybė moterų naujam gyvenimui prikėlė vyrų spintose dulkančius kostiumus juos paversdamos moteriškais. Be to, normuojamos buvo ne tik medžiagos, bet ir maistas, degalai – viskas keliavo į mūšio lauką.
Nors ant to meto moterų pečių gulė buitis, šeimos ir valstybės išlaikymas, jos nepamiršo moteriškumo. Griežto stiliaus drabužių siluetuose vyravo pabrėžtas lieknas liemuo, klostės, apačioje laisvėjančios ar nukirptos palaidinės. Ypač madingu akcentu tapo platūs pečiai – manoma, kad jie simbolizavo pasitikėjimą savimi, kurio tuo metu moterys jeigu ir neturėjo į valias, bent jau vaizdavo jo turinčios.
Spalvų paletė taip pat buvo drąsi – vyravo ryškios mėlyna, raudona, geltona, žalia spalvos. Jungtinėse Valstijose buvo madinga savo apranga atkartoti valstybės vėliavos spalvas.
Apskritai mados atžvilgiu to laiko Amerika verta didelių pagyrų – hitlerinei Vokietijai ketveriems metams okupavus mados tradicijomis nuo seno garsėjančią Prancūziją, Jungtinėse Valstijose ėmė rastis kiek kitoks – paprastesnis, tačiau ne ką prastesnis nei tarpukario Europos stilius.
Karo metu Vakarų moterys nevengė aksesuarų – papuošalų, įvairiausių skrybėlaičių. Tuometinio Jungtinių Valstijų prezidento Franklino Roosevelto (1882–1945) sprendimu aksesuarų leista neatsisakyti dėl... moralinių priežasčių. Įprasto gyvenimo ir vyrų netekusioms moterims aksesuarai buvo tarsi paguoda.
Į normų sąrašą nepateko ir makiažas, šukuosenos. Įprastą to laikotarpio moters makiažą apibrėžė išlenkti antakiai, akių šešėliai, pieštuku paryškintos akys, raudoniu nudažyti skruostai ir į prisirpusias vyšnias panašios lūpos.
Antrojo pasaulinio karo metais šalyse vyravusi propaganda nuolatos pabrėždavo pergalės svarbą, tad nieko keisto, kad garsioji kosmetikos imperijos įkūrėja Elizabeth Arden (1878–1966) sukūrė raudonus lūpų dažus ir pavadino juos „Victory Red“ („Pergalės raudona“). O viena madingiausių šukuosenų buvo pavadinta „Victory Rolls“ („Pergalės ritiniai“).
Daug dėmesio sulaukė ir skarelės, skirtos apsaugoti plaukus gamyklose, armijoje dirbančioms moterims. Turbūt daugelis matė propagandinį Jungtinių Valstijų menininko J.Howardi Millerio pieštą paveikslą, kuriame rankų raumenis demonstruoja stipri taškuota skarele pasipuošusi amerikietė.
Buvo madingi du moteriški siluetai. Vienas – aukštos, atletiškos moters, tokios kaip garsi plaukikė ir aktorė Esther Williams (1921–2013) ar to meto stiliaus ikona, irgi aktorė Rita Hayworth (1918–1987). Kitas – žemos ir apvalesnių formų – kaip Holivudo žvaigždė Betty Grable (1916–1973).
Tuo metu Europoje itin populiarus, o Jungtinėse Valstijose viršūnes pasiekęs kinas darė didžiulę įtaką madai. Nors kine matomos ilgos blizgios suknelės ne visai atitiko realybę, kinas padėjo bent trumpam užsimiršti.
Apie kino ir karo santykį daug byloja šis faktas – viena iš amerikiečių atominių bombų buvo dekoruota minėtos aktorės R.Hayworth atvaizdu. Tiesa, pati aktorė tokiu sprendimu liko itin nepatenkinta.
1945-aisiais virš dviejų Japonijos miestų Jungtinių Valstijų paleistos atominės bombos užbaigė Antrąjį pasaulinį karą. Jau daugiau nei 70 metų pasaulyje vyraujančią taiką pastaruoju metu supurtė Ukrainos ir Rusijos karo įvykiai. Tik šį kartą mada laikosi atokiau.
