– Kas jus įkvepia gyventi?
– Žmogaus prigimtis tokia, kad įkvėpimo gyventi nereikia. Kiekvienas turime savo energiją, kuri duota nuo gimimo iki tol, kol ji baigiasi.
Jei kalbėtume apie tai, kas įkvepia gyventi įdedant šiek tiek darbo ir jėgų, – tai daug įvairių tos akimirkos dalykų. Pavyzdžiui, kūrybą, kad ir kokia ji būtų, kartais įkvepia krintantys rudens lapai, o kartais – žmogaus akys.
– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?
– Mano čia duotas patarimas žmogui gali pridaryti ir žalos. Vieną dieną tai atkreips dėmesį, kitą taip pat bandydamas atkreipti mano dėmesį žmogus gali negauti jokio atsako, nes bus kita nuotaika, kitas kontekstas.
Taigi recepto nėra – kiekvieną akimirką gali būti kitaip, tai labai kintama. Galiu tik įvardyti, kad mano dėmesio niekada neatkreips piktas, nervingas, iš kitų ko nors reikalaujantis žmogus. Toks, kuris visas yra apie save ir mano, kad dėmesys jam priklauso nepaisant nieko.
– Koks patinka patiekalas?
– Pirmadienį jis gali būti vienoks, antradienį – kitoks. Ir aš, ir žmona Agnė mėgstame gaminti, o maistas – nuotaikos dalykas. Jei šiandien noriu sriubos – jos pasigaminsiu, jei ryt svajosiu apie kugelį – išsikepsiu.
O šiaip labai mėgstu žuvį ir jos noriu dažniausiai.
– Mėgstamiausias kvapas?
– Mylimo žmogaus.
– Geriausia gauta dovana?
– Jų būta nemažai. Nuo tiesaus atsakymo vis dėlto privalau susilaikyti, nes galiu įžeisti žmogų, kurio dovana, šiandien atsakant į jūsų klausimą, liks antroje vietoje.
– Jei pasaulyje yra rojus, tai...
– Pasaulyje, šiame gyvenime nėra rojaus. Rojus, mano manymu, yra ten, kaip ir sakoma, – į jį patenkama tik po mirties.
– Be ko diena prarastų prasmę?
– Be nors trupučio laiko su savimi, sau. Tokia diena, kai laukia milijonas darbų, kai esi lėkime, viena vertus, yra prasminga, bet joje nelieka laiko pabūti su savimi, save susirinkti. Man regis, tam žmogus laiko turėtų rasti kasdien.
– Kaip atsipalaiduojate?
– Neįsitempiu.
– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?
– Daugybė dalykų, paprasčiausias – valia.
– Blogiausias įprotis?
– Jei kalbame apie tuos tradicinius blogus įpročius, alkoholio nevartoju jau seniai, bet vis dar rūkau kaitinamąjį tabaką. Jei kalbame apie būdo savybes, manau, čia reikėtų apklausti mano draugus ir iš kiekvieno jų, tikiu, išgirstume vis kitokį atsakymą.
Tai, kas vieną erzina ir atrodo blogas įprotis, kitam būtų nuostabus mano bruožas, keliantis susižavėjimą. Ir tikrai nežinau, nuo ko tai priklauso.
– Ką naujo norėtumėte išmokti?
– Dar keletą kalbų – keistų, netikėtų. Norėčiau pakeliauti ten, kur neįmanoma nukeliauti dėl pačių žmonių veiklos.
– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?
– Ne kartą esu skaitęs šį klausimą ir matęs kitų žmonių atsakymus į jį, bet niekada nesu susimąstęs apie tai pats. Tik pagalvodavau – o aš visai nenorėčiau su tuo ar anuo susitikti.
Norėčiau susitikti su Dievu. Ir net nereikia sakyti, kodėl – esu tikras, kad kiekvienas mes tam turime savų priežasčių.
– Jei nebūtumėte tas, kas esate, kuo norėtumėte tapti?
– Neįmanomas klausimas. Gal galėtum būti kitoks, bet ne kitas. Niekada nenorėjau būti kitu, kitokiu, visada priimu save tokį, koks esu. Net kai darau klaidas, nenoriu grįžti atgal, man patinka „čia ir dabar“ žavesys.
Ar norėčiau būti dvidešimties ar trisdešimties? Ne, nenorėčiau.
– Kur, jei ne Lietuvoje, norėtumėte gyventi?
– Yra ne viena šalis kandidatė. Izraelyje, nes man nepaprastai patinka ta šalis. Grenlandijoje, nors joje dar net nesu buvęs. Antarktidoje, nes esu skaitęs apie svajonių darbą ten: ten dirba Jungtinės Karalystės paštininkas, kurį atplukdo pusmečiui ir jis ten gyvena vienas.
Tai būtų mano svajonė – kartu galėčiau ir rašyti. Mielai taip pusmetį pagyvenčiau.
– Drąsiausias sprendimas?
– Manau, kad jo dar nebuvo. Žmogus sukurtas taip, kad bijo. Turėjau nepaprastą skrydžio baimę, negalėdavau įlipti į lėktuvą. Širdis pašėlusiai daužosi, kraujospūdis pakyla. O kai nuskrendi, atrodo, tai buvo drąsiausias tavo poelgis.
Tačiau nestovėjau prieš tanko vamzdį ir norėčiau, kad tokio drąsos išbandymo niekada netektų patirti.
– Įsimintiniausias nuotykis?
– Vėl bėda: jų labai daug, jie skirtingi, vis kitose gyvenimo sferose. Vieną rytą pabudęs pagalvoju, kaip nuostabu, kad pėsčias kur nors nukeliavau. Kitą – kad jaunystėje autostopu nuvažiavau ten ir ten. Tai akimirkos, kurias labai sunku sudėti į dėžutes. Tos dėžutės labai lakios, jų labai daug, jos nėra nei įspūdingiausios, nei geriausios.
Viliuosi, kad tas įsimintiniausias nuotykis vis dar tęsiasi, – tai mano kūrybinis gyvenimo nuotykis. Jis man svarbus nuo–iki: su sėkmėmis, klaidomis ir nuopuoliais.
– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?
– Kaip ir sakiau, abu su žmona mėgstame gaminti, tad ir mūsų šaldytuvas visada pilnas. Įvairių produktų – nuo egzotiškų padažų iki žvėrienos. Ir šaldytuvas, ir šaldymo kamera. Juokaujame, kad jei staiga užsidarytų parduotuvės, mėnesį tikrai išgyventume su tuo, ką turime šaldytuve ir spintelėse.
Tuščias šaldytuvas – labai reta išimtis, kai patys jį ištuštiname, pavyzdžiui, prieš ilgą kelionę, kad maistas nesugestų.
– Vaisiai ar saldumynai?
– O galima abu?
– Mėgstamiausias posakis?
– Reikėtų klausti draugų, jie pasakytų objektyviau. Man regis, tokio net neturiu. Būna, kad perskaitai knygą, patinka mintis ir tą posakį kurį laiką vartoji. Bet paskui perskaitai kitą knygą.“
Šiandien mano posakis galėtų būti: „Neįmanoma“ yra tik nuomonė.
– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?
– Kalbėti apie knygas galime tik apie pastarąjį laiką. Knygų yra daug, o rasti tą, kuri tinka tau šią akimirką, čia ir dabar, sunku.
Kai tau 16-a, turbūt gyvenimas neįsivaizduojamas be Jacko Kerouaco „Kelyje“, dar po kelerių metų – be Hermanno Hesse „Stiklo karoliukų žaidimo“ ar Mikos Waltari „Sinuhės egiptiečio“, Axelio Munthe „Knygos apie San Mikelę“ – tokiu srautu galėčiau vardyti ir vardyti. Pastaruoju metu man patinka Haruki Murakami, paskutinė perskaityta jau gerokai pavėluota ir užtaupyta – jo „Avies medžioklė“.
– Kokią kosmetiką naudojate?
– Jos naudoju nedaug: dezodorantas, šampūnas, rankų muilas, veido kremas, kai keliauju pėsčiomis – kremas nuo saulės. Kvepalai priklauso nuo akimirkos, esu smalsus ir noriu išbandyti vis kitus.
Kartais nusiviliu. Kartais atrandu. Toks jau esu gyvenime.
– Meilė – tai...
– Tai, kas tvyro visur: mumyse, aplinkui, pasaulyje ir už jo ribų, Dievo sąvokoje. Mūsų pareiga ją pamatyti, atskirti, suvokti ir ja gyventi. Nors ji tvyro visur, tuo pat metu jos tarsi nėra.
Čia kaip su Dievu – net mes tvyrome jame, bet ne taip lengva jį rasti ir su juo pasimatyti. Meilė yra nuolat.
– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?
– Labiausiai norėčiau, kad vertintų ir prisimintų individualiai, pagal savo patyrimą ir žinias. Žmonės dažniausiai mato tai, ką tu pats jiems rodai.
Mano skaitytojas matys mane kaip rašytoją, žiūrovas teatre – kaip aktorių, televizijos stebėtojas – kaip TV laidų vedėją ar serialų aktorių. Mane gali matyti visokį ir dėl to aš nebūsiu kitas.
