2014-aisiais moteris buvo davusi interviu buvusiai „Lietuvos ryto“ žurnalistei Daivai Kaikarytei. Pastarajame A.Jagelavičiūtė kalbėjo apie šeimą, karjerą. Tuo metu ji laukėsi sūnaus Leono.
Žemiau pateikiame visą A.Jagelavičiūtės pokalbį su žurnaliste.
Kita vertus, pokalbio metu dažnai šiltai ir paprastai skamba žodžių junginys „mano vyras“. „Mano antroji pusė“ skamba kažkaip kvailai“, – šypteli Agnė.
Švelnumo per akis, tačiau ir aštrumas išlikęs. Agnė žiniasklaidoje ar savo socialiniame tinkle drąsiai dėsto požiūrį, nuomonę tiek dėl kokios nors žvaigždės aprangos ant raudonojo kilimo, tiek dėl šalies prezidentės arbatėlės su pasaulinio garso rokeriu. Gal jau laikas apsilaužyti ragus?
Bet Agnė stebisi, kodėl turėtų. Juk dėl to, kad laukiasi, niekas jai neišoperavo širdies, minčių, charakterio. Nejaugi nėščiai moteriai derėtų tik sėdėti namie ir nerti vąšeliu, o viryklę verčiau tejungia vakare iš darbo grįžęs vyras?
Agnė jau seniai mokosi sakyti svarbius, jaudinančius dalykus, o ne faktus, su kuo miega. Ir neslepia, kad tai savotiška terapija, – garsiai išsakęs nuomonę susidėlioji reikiamus taškus.
„Nemokau žmonių, kaip gyventi, bet dabar, kai užaugau, man svarbu, kokią žinutę siunčiu. Ji galbūt nepakeis keturiasdešimtmetės moters gyvenimo, bet gal paveiks šešiolikametės sprendimą. Ir bijau, kad metams bėgant mano poreikis išsakyti, ką manau, tik aštrės“, – smagiai sako Agnė.
Taigi ne jos būdui per daug gilintis į savo dabartinę – besilaukiančios moters – būseną. Arba tai kruopščiai slepia – ji turi talentą kalbėti daug ir nepasakyti nieko asmeniška ir konkretaus apie save pačią.
Bet ir be to su ja įdomu šnekučiuotis. Štai pasakoja, kaip ką tik susikūrė sau... darbo vietą. Ką tik pradėjo veikti jos tinklalapis www.stiliusos.lt – stilistė internetu pardavinės savo patarimus. Skamba neįtikėtinai, bet Agnė šią mintį brandino jau porą metų. Dabar, kai žino, kad mažiausiai metus bus pririšta prie namų, nusprendė, kad atėjo tinkamas momentas įgyvendinti idėją.
Veiklos pradžia – kilni ir labai graži: Agnė sukūrė išleistuvių suknelę, siuvinėtą rankomis, subtilią ir elegantišką, ir nori ją padovanoti kokiai nors šauniai abiturientei. Laiškus gali rašyti tėvai, močiutės, kaimynai ir siūlyti veiklią merginą, jau nuskynusią laurus mokslo srityje, o gal, Agnė sako, tai bus tiesiog gerai besimokanti moksleivė, gebanti prižiūrėti ir jaunesnius savo brolius bei seseris.
Dalyti stiliaus patarimus Agnei ne naujiena – pastaruoju metu tik tai ir daro. Ji atsakinėja į klausimus telefonu ar socialiniame tinkle. Neseniai netgi padėjo vienai merginai parduotuvėje išsirinkti audinį – irgi telefonu. Viskas paprasta – mergina siuntinėjo medžiagų nuotraukas, Agnė jai padėjo išsirinkti.
Internetinės stilisto paslaugos – nauja paslauga, Agnė nerado nieko panašaus. Nusipirkti stilisto laišką su patarimais, susimokėti jam už kompaniją vaikštant po parduotuves galima, o štai užsidarius matavimosi kabinoje gauti patarimą tuoj pat – tokią paslaugą, bent jau Lietuvoje, galėdavo suteikti tik draugė. Arba Agnė Jagelavičiūtė.
„Tai bus paslauga su aiškiai apibrėžtomis taisyklėmis ir nustatytomis darbo valandomis, – teigia Agnė. – Taip bus paprasčiau tiems, kuriems reikia mano pagalbos – nereikės laiškuose ir žinutėse atsiprašinėti už siunčiamą suknelės nuotrauką ir prašymą patarti, kokie bateliai prie jos tiktų. O man irgi bus viskas aišku, nes negaliu visą dieną sėdėti su telefonu rankose ir sekti feisbuko įrašų.“
Agnės svajonėse – savotiškas „mados 118“, kai prie telefonų ir kompiuterių budinčios kelios parengtos skirtingų pakraipų stilistės čia ir dabar atsakinėja į rūpimus klausimus. Tiek moterims, tiek vyrams. Štai krauniesi lagaminą komandiruotei – ir nebesuki galvos, ką tikrai reikia pasiimti.
„Stilius svarbus, bet ne tiek, kad mokėtum penkis šimtus litų nepažįstamai moteriai ir eitum su ja į parduotuves. Mano paslauga turėtų būti patraukli ne tik dėl prieinamumo, bet ir dėl kainos. Žinoma, subjektyvumo neišvengsime – jei žmogui aš nepatinku, jis niekada neprašys mano patarimo. Bet dėl to neišgyvenu – juk neiname pas daktarą, jeigu jis mums nepatinka, o jei ir einame, tik dėl jo profesionalumo. Šiandien mano patirtis jau labai didelė – esu plataus profilio stilistė“, – įsitikinusi Agnė, ne tik kūrusi stilių įvairiose televizijos laidose, bet ir modeliavusi kostiumus keliems spektakliams bei kino filmams.
– Jūs baigėte tapybos studijas, argi ne per menka švaistyti sukauptas žinias tam, kad nuspręstum, kokios spalvos megztuką vilktis ar kokią palaidinę priderinti prie sijono?
– Kai baigiau drabužių dizainą, įvyko lūžis. Visa pasirodė tuščia. Nekaltinu savo dėstytojų, bet negalėjau į apdarą, jo kūrimą pažvelgti kaip į meną, nors kai rinkausi dizaino studijas, man taip atrodė. Supratau, kad tai paprastas amatas, ir dar labai susijęs, kaip čia švelniau pasakyti, su tupinėjimu aplink nenuoramas ponias. O aš jaučiu tam alergiją.
Todėl nusprendžiau, kad man reikia tapybos – štai tada ir atsivėrė didelis pasaulis. Dabar galiu kurti bet ką – ir interjerą, nes visa juk yra formų ir spalvų žaidimas. Taigi tapyba drabužių dizainui suteikė prasmės, o štai svorio – darbas teatre. Ten juk nekuri apdaro – kuri personažą. Scenoje drabužis nieko nereiškia ir kartu uždeda taip reikalingą tašką.
– Kartą esate viešai prisipažinusi, kad dirbote darbą, dėl kurio buvo gėda. Drąsu.
– Vedžiau paskalų laidą, net ne vieną, ir atėjo momentas, kai nebegalėjau sau to pateisinti. Bet moku pripažinti tai, ką dariau blogai. Mes juk tobulėjame. Darželyje aš ir snarglius valgiau – tai ką dabar daryti?
Nėra blogai nesmagiai jaustis netinkamai pasielgus – blogai nenorėti padaryti geriau. Na, nebūsiu aš Audrey Hepburn, niekada nebūsiu elegantiška tyli dama.
Mano elgesys neįprastas – garsiau ir daugiau už kitus šneku, daug judu, bet tai aš. Kita vertus, labai su savimi dirbu.
Madinga kalbėti, kad nieko nekeisčiau. Ir aš taip sakydavau „... nes nebūčiau ten, kur esu dabar“. Bet reikia pripažinti, kad gyvenime buvo neteisingų dalykų. Ne fatališkų – vis dėlto nenuėjau šunkeliais, bet tikrai, pavyzdžiui, nebūtinai visų santykių reikėjo, viskas galėjo būti daug paprasčiau.
– Jau tai apgalvota, dėl to paverkta, atgailauta?
– Iš viso neturiu savybės graužtis dėl jau įvykusių dalykų. Greičiausiai tokia gimiau – išsiugdyti šią savybę vargu ar įmanoma. Kai pasakau sau: kitaip nebus, mano viduje tarsi įvyksta lūžis ir aš susitelkiu į tai, ką daryti toliau.
Baisu taip kalbėti, bet tikrai pamąsčiau, kad net jei tapčiau neįgali, sugebėčiau prisitaikyti.
– Jūs esate gana atvira, tiesmuka – daug kas tai priima kaip įžūlumą. Kam jums tai, gal geriau tykiai sau sėdėti ir nekišti galvos, kad paskui per ją negautum?
– Atvirumas – mano asmeninė politika.
Gyvename pasaulyje, kur apsimetinėjimas yra norma, ir negaliu pasakyti, kad tai blogai.
Mes nuolat nešiojame šarvus, tik mane erzina, kai tie šarvai yra gražesni nei realybė – man nepatinka pernelyg nusišlifavusios merginos, žmonės, kurie vaidina, kad gyvena geriau, nei yra iš tikrųjų, kurie apsimeta esantys protingesni, nei iš tiesų yra.
Žmonės patys savaime yra įdomūs, tai kam tos kaukės, kurios iš esmės yra vienodos.
Man nepatinka gyventi pagal visuotinai priimtas taisykles, todėl mano aplinka tapo švaresnė – apsimetėlių nebeliko.
Man intuityviai reikia atvirumo. Galėčiau dabar ką nors pameluoti, bet paskui paskambinčiau ir prisipažinčiau.
– Žmonės juk negimsta su kaukėmis, tad kam jiems jų reikia? Kita vertus, gal taip saugiau gyventi – apsimetant, o ne vaikštant tarsi basam ir nuoga širdimi?
– Daug laiko sukausi pramogų pasaulyje, tad galiu daryti tam tikras išvadas. Yra žmonių, kurie gyvena, maitina kitus savo išgalvotomis istorijomis. Daro tai savisaugos instinkto vedami – jie nenori būti blogesni už kitus, bet blogis yra tai, kad jie iškreipia gyvenimą, kiršina žmones.
Daugeliui jie atrodo turtingesni nei yra, o tie, kurie neturi pinigų, svarsto – kodėl toks socialinis atotrūkis. O juk jo iš esmės nėra. Kodėl pykstu dėl tokių dalykų? Nes tai skaudina žmones, o skaudinimas sukelia ligą – mes tampame nelaimingi.
– Spėju, kad jei manęs, man rūpimų žmonių absoliučiai nedomina žinomos gražuolės ar kokio nors pono nei tikras, nei išgalvotas gyvenimas, tai kaip jis mane gali skaudinti?
– Bet negalime tikėtis, kad troleibuso vairuotojas, bandelių kepėja, o svarbiausia – pažeidžiama šešiolikametė taip nemanys ir jos vertybių tai neiškreips. Apsimetinėjimo netaikau vien pramogų pasauliui. Meno pasaulis panašus. Ten visi meluoja, kad nenori būti žvaigždės, – brolį nužudytų, jei jis teigtų priešingai.
– Minėjote, kad iš viso nenorite laikytis viešai priimtų taisyklių, bet argi jų laikantis nėra saugiau gyventi?
– Taip, saugiau, nes tuomet tavęs nemato, nekrinti į akis. Bet, antra vertus, apie kokį pavojų šnekame? Vienam baisu išeiti į gatvę be draugų, kitam – žygiuoti į karą ne problema, viskas priklauso nuo asmeninių savybių. Manęs klausia, kaip nebijau rašyti neigiamos nuomonės po vieno dizainerio kolekcijos pristatymo.
O kas man bus? Dizaineris pasakys, kad Jagelavičiūtė nefaina? Ir tegul.
Dažniausiai tai, ko bijome, visai neverta tokių mūsų jausmų. Labiausiai žmonės bijo, kad kiti jų nemėgs. Aš iš tiesų nenoriu, kad mane mėgtų, ir nenoriu mėgti kitų.
Yra žmonių, kuriuos myliu, kurie man patinka. O kasdieniame gyvenime norėčiau, kad žmonės būtų konkretūs ir atliktų savo pareigas. Nereikia jausti kokios nors meilės – užtenka būti mandagiems. Nekalbu apie vidinį šaltumą ir pozą. Bet ir nesuprantu troškimo, kad visi dalytųsi meile tarsi tai būtų paprastas dalykas.
Prezidentė turi mus mylėti, mes – ją. Nesąmonė. Prezidentė turi dirbti savo darbą. O mūsų pareiga – balsuoti, kai reikia. Ir jokių liaupsinimų, kad pas ją kavutės užsuko Stevenas Tyleris.
Žmonės per daug ir per dažnai viską apipina emocijomis, nežino, ko iš tikrųjų nori, ir nemoka suformuluoti reikalavimų – sau ir aplinkiniams. Pilna neišpildytų lūkesčių, o tai sukelia neigiamas emocijas.
– Kaip vis dėlto jaučiatės laukdamasi? Ar galėtumėte teigti, kad moterys kai kada naudojasi savo nėštumu? Galbūt dabar, kai pačios jūsų padėtis tokia, kai ką pasitikrinote, gal buvote neteisi kai ką vertindama?
– Kad moterys naudojasi savo padėtimi, galiu atsakyti vienareikšmiškai – taip, ir žiauriai. Žinoma, namie, kai mane kas nors užknisa, pajuokauju: bet juk aš laukiuosi, prašau daryti taip ir taip.
Savaime suprantamų dalykų mistifikavimas greičiausiai mane erzins visada ir mėnesiai man netaps mėnesiukais.
Apie meilę kūdikiui nekalbėsiu, nes apie tai kalbama tik su žmogumi, su kuriuo laukiesi to mažylio.
Mano būsena šiek tiek nemaloni fizine prasme, bet juk lieki tas pats žmogus. Nebent dažniau eini į tualetą. Juk net ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus besilaukiančios moters padėtis nekinta – ji turi dirbti dar ilgus mėnesius.
Nesu iš tų nušvitusių moterų, kurioms kiekviena diena fantastiška.
Kai ruošiausi pastoti, kai jau buvau tam pasiryžusi, tikėjausi, kad galbūt KAS NORS įvyks. Iš moterų pasakojimų buvau įsitikinusi, kad žinia apie nėštumą ateina nežemiškai. Naktį moteris prabunda nuo keistos šviesos, ją pačią apsupa skaisti aureolė, – juokiasi Agnė. – O iš tikrųjų sužinojau iš labai paprastų žemiškų ir netgi nemalonių dalykų, bet nebuvo nieko, kam aš, trisdešimt trejų metų moteris, nebūčiau pasiruošusi.
Nebuvau pastojusi anksčiau ir net nebandžiau. Labai rimtai saugojausi, kad nereikėtų spręsti skaudžių klausimų ar verkti. Aš žinojau, kaip noriu auginti savo vaiką. Žinoma, nesu apsaugota nuo paprastų žmogiškų nelaimių, bet tą dieną, kai apsisprendžiau, tai buvo tvirta. Ir tokio pojūčio nebuvo nė su vienu žmogumi iki šiol.
Turėti vaikų turi teisę tik tada, kai esi pasiruošęs auginti, pavyzdžiui, neįgalų kūdikį, kai faktas, kad nelaimės atveju liksi vienas, tau nieko nebekeis. Tik tuomet.
– Norite sakyti, kad jūs visa tai permąstėte?
– Jei man būtų nutikęs netyčiukas, būčiau gimdžiusi jį nuo bet ko. Bet visada žinojau, kad negalima turėti sekso su vyru, su kuriuo bijotum susilaukti vaikų. Vaikai – ne žaidimas.
Iki šiol nebuvau nei morališkai, nei finansiškai tam pasiruošusi. Mintis, kad kaip nors vaiką užauginsiu, – tikrai ne mano charakteriui. Bus vaikas, Dievas duos ir duonos? Paskui tos duonos reikia prašinėti iš valdžios?! Negalėjau remtis viltimi. Valdžia ir dabar man menkai padės, nes juk esu laisvai samdoma. Todėl turėjau žinoti: aš galiu.
Beje, mano diplominis tapybos darbas buvo susijęs su motina ir vaiku. Metus kasdien fotografavau save, o viena moteris su ką tik pagimdytu kūdikiu – save. Norėjau palyginti, kaip skiriasi mano ir tos moters gyvenimas, norėjau pasverti, ar aš galiu.
Išvada – nėra didelio skirtumo. Nekalbu apie jausmus, be abejo, kad jie skirtingi. Bet vaizdelis – nelabai. Dažniausiai abi būdavome su treningais. Skirdavosi nebent vakarinės nuotraukos: aš dažniausiai apgirtusiu veideliu, o ji – mieganti su kūdikiu.
Į kokį klausimą tuo norėjau sau atsakyti? Į milijoną klausimų. Kai esi aštuoniolikos metų, tau nereikia nieko atsisakyti, nes nieko neturėjai. Nekalbu apie materiją – ji manęs nedomina.
Turiu galvoje jau susiklosčiusią savo gyvenimo sistemą, komfortą, laisvą laiką, įpročius, jau prasidedančias senatvines fanaberijas, kai servetėlė turi būti sulankstyta būtent taip, o ne kitaip, kai negali nueiti miegoti, kai nesuplauti indai.
– Esate kulinarijos knygos autorė, vedėte kulinarijos laidą. Ar pasikeitė jūsų šaldytuvo turinys, kai pastojote?
– Niekas nepasikeitė, bet pirmaisiais mėnesiais negalėjau valgyti to, ką buvau įpratusi, – daržovių, žuvies. Norėjosi dešrelių, o jas laikau tualetiniu popieriumi, bet ilgainiui tai susitvarkė.
– Ką manote apie depresiją po gimdymo?
– Neturiu griežtos nuomonės, bet griežtai vertinu žmones, kurie mano, kad tai išsidirbinėjimas. Tai gali nutikti dėl įvairių dalykų. Supratau, kad nėra taip jau visai paprasta lauktis kūdikio, kai tau viskas gerai, o tai, kaip turėtų būti sunku, kai kas nors iš tiesų negerai! Tai turi įtakos tavo sveikatai, tavo meilei, tavo vyrui. Daug dalykų gali sužeisti moterį, nes laukdamasi ji tikrai pažeidžiamesnė.
– Su Mantu susituokėte vos po kelių draugystės mėnesių, netrukus pradėjote lauktis kūdikio. Ar negaila, kad nepabuvote tiesiog dviese?
– Iš tiesų nepabuvome, tie pora mėnesių greičiausiai nesiskaito. Nemėgstu mistifikuoti, bet gal tikrai žmonės susitinka dėl tam tikrų dalykų. Gamta ar Dievas veikia, bet iš tiesų kažkodėl sutinki būtent TĄ žmogų. Mums iš karto buvo aišku, kad „taip“ arba „ne“. Apie vaikus – ir labai rimtai – mes kalbėjomės jau pirmąjį pažinties vakarą Nidoje.
Esu patyrusi ilgalaikių santykių, kurie niekur nevedė. Tad lyg ir netikiu ilga draugyste, tačiau turiu draugų, kurie buvo kartu dešimt metų, susituokė ir gražiai gyvena. Santykiuose nėra taisyklių.
– Net jauni žmonės skundžiasi, kad nelengva atrasti mylimąjį.
– Pasaulyje, kuris jau pusmetį nebėra mano, užmegzti rimtų santykių neįmanoma. Linksmus, malonius ryšius su keliais partneriais, su kuriais eini į barą, teatrą, namus, – galbūt. Tačiau jokių įsipareigojimų. Didžioji dalis moterų slepia, kad jos nori įsipareigojimų, ir toliau vaidina linksmas ir nieko netrokštančias. Nes įsipareigojimų vyrai bijo, be to, o kam, kai yra tokia didelė moterų pasiūla.
Vienišumas yra visuotinė problema – mes išsilavinę ir gebantys savimi pasirūpinti, nebėra priežasčių būti kartu. Vienintelė – tai meilė. Man negali būti kitos priežasties.
Nežinau kas nutiks mano santuokai, bet su vyru esame sau pasakę: jeigu meilės nebeliktų – nebegyventume kartu.
– Drįsčiau teigti, kad meilės baigtį galima supainioti su įprasta krize.
– Nekalbu apie tą momentą, kai kas nors nepatinka ir trenki durimis. Turiu galvoje atvejus, kai jau viskas išmėginta.
Yra daug žmonių, kurie suvokia, kad meilės nebėra ir niekada nebus, bet vis dar gyvena kartu. Nelaimingą gyvenimą. Elegantiškuose pobūviuose esu mačiusi, kaip žmonės tiesiog nekenčia vienas kito. Atskiriu ir tuos, kaip vadinu, bendrabučius, kurie tiesiog yra geri draugai ir jiems smagu kartu gurkšnoti šampaną įmerkus kojas į jūrą.
Aš vienatvės nebijau. Bet žinau, kad žmonėms gyventi kartu turi būti tiesiog gera. Laimingi galime būti iki pat mirties. Jau žinau, kad jausmai kinta, ir abejoju, ar būdama šešiasdešimties norėčiau žudančios meilės, kai širdis lipa pro burną. Jei taip bus – kodėl gi ne. Dabar man atrodo, kad kitaip su vyru mums net negali būti.
– Pasiturintys, žinomi vyrai dažniau leidžia sau tokią prabangą – neįsipareigoti?
– Nenoriu nieko smerkti, bet moterims liūdna, nes yra labai daug vyrų gėjų ir nemažai tų, kurie gyvena tik šia diena. Nėra iš ko rinktis.
Ar bijančius įsipareigojimų senatvėje ištiks krachas? Jiems to niekada nebus, nes visada atsiras mergaitė, kuri sutiks su žaidimo taisyklėmis.
Kita vertus, ir merginai reikia turėti tvirtą stuburą, ypač pramogų ar tiesiog pasiturinčių žmonių pasaulyje. Jei jo neturėsi, greitai pradėsi norėti rankinės, o jei jos negalėsi pati įpirkti – dairysiesi vyro, kuris pajėgs. Taip prasideda kompromisai ir galiausiai miegi su rankine, o ne su vyru. Aš su taše miegoti nenorėjau.
– Neabejoju, kad daug kas mano, jog tekėjote dėl pinigų.
– Žmonės mano, kad žinomos moterys vietoj širdies turi barakudos daviklį ir nebenori žmogiškų dalykų – tik pinigų ir statuso. Dar manoma, kad žinomi žmonės kitaip tuokiasi, kitaip gyvena, kad rytais jie prabunda prie baseino, kur jau rasoja butelis šalto šampano ir kvepia braškės, kad pinigai krinta iš dangaus. Nesąmonė. Mudu su vyru esame paprasta statistinė šeima.
Kai apsigyvenome kartu, atidarėme sąskaitą, pervedėme po vienodą sumą pinigų ir toliau kas mėnesį abu ją papildome. Tad mano vyrui tikrai nereikės galvoti, kad žinomos moterys teka tik dėl pinigų.
– Bet jūs atimate malonumą pasirūpinti mylima moterimi.
– Jei nori ką nors man pirkti – prašom, – Agnė juokdamasi pasilenkia arčiau diktofono ir skiria šią mintį savo vyrui.
– Ar atsinešėte kokių nors pamokų į dabartinį gyvenimą iš savo buvusios santuokos, savo draugų pavyzdžių?
– Pagal kitus nieko nesprendžiu. Mano santuoka truko pusmetį ir tai buvo prieš dešimtmetį. Viena supratau – kad esu pajėgi žengti neteisingą žingsnį ir iš to pasimokyti. Nieko nenutiko baisaus, bet iš tiesų tuomet paskubėjau.
Vis dėlto stebiuosi, kai žmonės sako, kad santuoka nieko nekeičia, man ji pakeitė viską. Didžiulis skirtumas būti žmona ir drauge. Nujaučiau, kad man taip nutiks. Ką man santuoka pakeitė? Namie visiškai išsioperavau ambicijas.
Jei nebūtume susituokę, jau būtume išsiskyrę. Ne todėl, kad mes pykstamės, o todėl, kad labai lengva dėl ko nors susierzinus trenkti durimis ir išeiti. O dabar, kai esame oficiali pora, aš žinau, kad jei pyksimės dvi dienas, dar ilgiau mums teks tą duobę užkasinėti.
Tad dabar, kai noriu supykti, pagalvoju, kad su tuo žmogumi esame ne šiaip sau, mes esame susituokę ir turime labai rimtų planų. Jei norime juos įgyvendinti, reikia gesinti gaisrus.
– Tapote nuolankesnė?
– Šimtąkart nuolankesnė. Nežinau, kaip tai įvyko, bet mano namuose vyro žodis paskutinis. Jaučiu, kad nebegalėčiau, nebenorėčiau viena priimti sprendimo – nekalbu apie savo darbo reikalus. Viskas – nebe viena gyvenu ir tai aiškiai suprantu.
– Ar buvote su Mantu, šiurkščiai tariant, susirieję?
– Taip, tik nepamenu, dėl ko. Esu degtukas, negaliu laukti, mane kiekviena minutė dar labiau užkuria, viską turiu išspręsti čia ir dabar. Mano vyrui reikia laiko. Radome kompromisą: žinau, kad reikės palaukti dvidešimt minučių, o jis – kad negalėsiu laukti dvi valandas.
– Vakarėliuose ir televizijoje jus matome pasitempusią, o kasdienybėje jūs – be lašo makiažo. Ne viena perspėtų, kad gal derėtų savo išvaizdai skirti daugiau dėmesio.
– Normaliose šeimose vyrams patinka, kai jų moterys nėra panašios į televizijos žvaigždę. Mano vyras toks – nebūčiau už kitokio tekėjusi.
– Koks jis – jūsų vyras? Agnė Jagelavičiūtė tikrai turėjo išsirinkti nerealų.
– Tai aišku, kad man jis nerealus. Jau seniai žinojau, kad mano vyras bus man gražus, man patikimas, man protingas. Man, o ne kam nors kitam. Jauna būdama, aišku, tirpdavau matydama, kaip kitos pavydi man mylimojo.
– Pokalbio metu užsiminėte apie nelaimes, dėl kurių vienas ar kitas galite likti vieniši. Bet yra dar ir kitokių bėdų – smurtas, neištikimybė, tai, kas irgi žmonių toli gražu nesuartina.
– Negyvenčiau su vyru, kuris smurtauja. Žinau, negalima taip sakyti, nes kai tai ištariau būdama jauna – ir gavau šiek tiek. Sprendimą priėmiau, bet ne iš karto.
Neištikimybė taip pat būtų priežastis skirtis. Gyvenime turėjau progų pasitikrinti savo požiūrį į neištikimybę, esu mačiusi įvairių jos formų. Dabar žinau, kad ieškojau ir ištikimo vyro. Vis dėlto vengsiu kategoriškumo ir pasakysiu taip: labai norėčiau, kad man šio klausimo nereikėtų spręsti.
– Jūsų jau nebejaudina, nebevilioja vakarais, savaitgaliais šurmuliuojantis miestas ir ūžiantys barai, džiaugiatės, kad nebereikia sutikti ieškančių žvilgsnių ir ieškoti jų pačiai?
– Gera neapsakomai. Bet, antra vertus, visų etapų reikia, žmogus pajunta, kada jam keisti požiūrį. Tikrai nepasakysi jam – nustok slankioti po miestą, geriau važiuok prie ežero ir knygą paskaityk, nes ten jis galbūt išprotės. Žmonės labai save baudžia neleisdami atsipalaiduoti. Banalus žodis, bet visuomet reikia atsipalaiduoti ir elgtis nuoširdžiai, neveidmainiauti, tuomet didelė tikimybė, kad viskas bus gerai.
