Po britės mirties žiniasklaida išsiaiškino, kad jos senelis baronas Jockas Delvesas Broughtonas nusižudė. Išgėręs piktžolių nuodų į anapilį iškeliavo ir Issie uošvis. I.Blow nusižudė 2007-aisiais, bet ir dabar mados pasaulį jaudina klausimas: kodėl jos, išbandžiusios ne vieną būdą susinaikinti, niekas nesustabdė? Kas buvo ši moteris?
Keisčiausių, įmantriausių skrybėlių ir ekstravagantiškiausių drabužių Londone savininkė? Nenuilstama nepripažintų genijų ir talentų ieškotoja, mecenatė be pinigų, talentinga, bet niekada savo leidinio neturėjusi mados redaktorė? Ryškūs raudoni lūpų dažai, aukštakulniai ir įmantri skrybėlė – dizainerio Ph.Treacy kūrinys. Taip visada atrodė I.Blow.
„Dievinu bučiuotis, bet tik su tais, kurie man patinka. Mano skrybėlės – nereikalingų kontaktų užkarda“, – sakė I.Blow.
Nuo jos dvelkė ir aristokratiškas santūrumas. Juk I.Blow buvo barono duktė, giminystės ar draugiškais santykiais susaistyta su garsiausiais Anglijos aristokratais. Vienas jos bičiulių – septintos kartos markizas Davidas Rocksvage’as (62 m.), kurio pilis stūksojo netoli jos tėvo dvaro. Čia ir prabėgo Isabellos vaikystė. Ten baseine jos akyse nuskendo dvejų metų brolis Johnas. Tai – pirmoji tragedija iš daugelio jos gyvenime. Po šio tragiško įvykio I.Blow motiną prislėgė depresija, nulėmusi jos skyrybas su Issie tėvu. Vieną dieną ji sėdo į automobilį ir išvyko palikusi Isabellą ir dvi jos seseris. Visą gyvenimą Isabellos ir motinos santykiai buvo sudėtingi, ji neatėjo net į dukters laidotuves.
Iš šeimos dvaro I.Blow paspruko būdama 18-os. Baigusi privačią mokyklą ji išvyko į Londoną, kur dirbo konditerijos parduotuvės pardavėja. Paskui patraukė į Niujorką, kaip ji sakė, studijuoti kinų meno. Ar iš tikrųjų tuo užsiėmė, nežinia, bet per tą laiką I.Blow spėjo susipažinti su visais daugiau ar mažiau žinomais menininkais. Issie traukė mada, bet ji neatitiko jokių modeliams keliamų išvaizdos reikalavimų: vidutinis ūgis, trumpos kojos, platūs klubai ir įspūdingos apimties biustas. Ir tapo, kaip I.Blow šmaikštavo, mergaite prie telefono. Beveik šešerius metus ji dirbo įtakingosios mados žurnalo „Vogue“ vyriausiosios redaktorės Annos Wintour asistente. Per tą laiką Issie spėjo dvejus metus pabūti ištekėjusia moterimi, išsiskirti, susibičiuliauti su garsiais mados fotografais ir gauti pirmąsias mados stiliaus pamokas.
Jau tada I.Blow stebino bendradarbius keistas apdarais ir ekstravagantišku elgesiu. „Vogue“ redakcijoje darbą ji pradėdavo prie stalo, pirmiausia kruopščiai nuvalyto „Chanel No5“ tualetiniu vandeniu. Visą atlyginimą išleisdavo brangiems dizainerių apdarams, kuriuos apsivilkdavo vos kartą. Ilgą laiką ji neturėjo savo būsto ir net mažiausios galimybės jį įsigyti, bet pirko storiausius meno ir mados albumus. Vėliau tapusi žurnalo „Tatler“ ir laikraščio „The Sunday Times“ mados priedo redaktore I.Blow nesiliovė stebinusi savo elgesiu. Į fotosesijas specialiai kviesdavo brandaus amžiaus barmeną iš viešbučio „Claridge’s“. Issie nuomone, jis gamino geriausius „Bloody Mary“ ir „Daiquiri“ kokteilius. Jie turėjo pakelti nuotaiką fotosesijos modeliams ir kūrybinei komandai.
Pagrindinis I.Blow gyvenimo šūkis – nešioti ir turėti viską, kas geriausia. Jokių nuobodžių pokalbių apie biudžetą ir sąskaitas, kurias pasirašydavo net nežvilgtelėjusi į jas. Jau tuomet švaistėsi pinigais taip, lyg norėtų pasauliui atkeršyti už nuobodžią pilką kasdienybę ir taupumą. Ji norėjo visiems parodyti, kaip turi elgtis tikri mados aristokratai.
Isabella niekada neturėjo savų pinigų. Tėvas, bausdamas dukterį už nepaklusnumą, išbraukė ją iš savo testamento, palikęs vos 5 tūkst. Didžiosios Britanijos svarų sterlingų. Tai buvo skaudus smūgis Issie. Neturto šmėkla ją persekiojo iki mirties. Gatvėje pamačiusi benamį ar senutę elgetą ji sušukdavo: „Tai – mano ateitis. Ir aš savo gyvenimą baigsiu taip – šiukšlyne!“
Bet kol kas šiukšlynu net nekvepėjo. Issie visiems įsiminė kaip energinga moteris, žvaigždžių bičiulė, žvaigždė. Nebuvo nė vieno triukšmingo vakarėlio, kuriame ji nebūtų dalyvavusi. Nepraleido nė vieno reikšmingesnio dešimtojo dešimtmečio mados kolekcijų pristatymo Londone, Paryžiuje ar Milane – visuomet su keistos formos skrybėle sėdėdavo pirmoje eilėje.
Atsisveikinusi su Niujorku ir „Vogue“ Issie grįžo į Londoną. Tuo metu Didžiosios Britanijos sostinės mados pasaulyje tvyrojo keista padėtis. Metai iš metų talentingi Šv.Martymo meno ir dizaino koledžo auklėtiniai skynė laurus ant Europos ir Amerikos podiumų, bet Jungtinėje Karalystėje jų darbai buvo vertinami santūriai ir net su gailesčiu. Tai reikėjo keisti: laužyti nusistovėjusią nuomonę, kovoti su britų požiūriu į savo mados dizainerius, atrasti naujas žvaigždes. Būtent tai Issie ir laikė savo tikslu. Ji savo vestuvėms su Detmaru Blow užsakė jaunam ir nežinomam Šv.Martyno meno ir dizaino koledžo auklėtiniui Ph.Treacy sukurti skrybėlę, viduramžių laikų pusiau kariško stiliaus galvos apdarą iš sidabrinių šarvų.
Ph.Treacy – santūrus tylenis, įmantrių skrybėlių kūrėjas – tapo pirmuoju Issie atradimu. Abu padarė perversmą Didžiosios Britanijos skrybėlių industrijoje. I.Blow manė, kad vyro aistrą visada sužadina skrybėlės. Jos nuomone, psichologiniu ir emociniu požiūriu moteris labai susijusi su savo drabužiais. Tai – antroji jos oda. Su vyru ji įsikūrė jaukiame užmiesčio name Glosteršyro grafystėje (Pietvakarių Anglijos regionas). Čia savaitgaliais suplūsdavo madingiausi ir įtakingiausi Londono žmonės. Issie rengė ekstravagantiškus priėmimus, kurie prisimenami iki šiol.
I.Blow turėjo kone seklio Šerloko Holmso talentą. Būsimąjį supermodelį Sophie Dahl (45 m.) ji pamatė verkiančią autobusų stotelėje. Ji pirmoji įžvelgė liesokos, panašios į berniuką Stellos Tennant (1970–2020) fotogeniškumą. Didžiausias I.Blow atradimas – dizaineris Lee McQueenas (1969–2010). Po jo diplominio darbo Šv.Martyno meno ir dizaino koledže – pirmosios kolekcijos „Džekas skerdikas tyko savo aukų“ („Jack the Ripper Stalks His Victims“) – ji puolė į užkulisius ir apibėrė jį susižavėjimo šūksniais. Bet išgirdo netikėtą atsakymą: „Man geriau pinigais, ponia.“
Issie atidavė jam 5 tūkst. Didžiosios Britanijos svarų sterlingų – tėvo palikimą. Būtent ji sugalvojo jam Alexanderio – nugalėtojo, herojaus, dievaičio – vardą. Issie su A.McQueenu neturėjo meilės romano. Jis buvo gėjus, bendravo su paprastais vyriškiais iš Londono pakraščių, iš kur buvo kilęs. I.Blow tikėjo, kad atrado talentą, ir svajojo tik būti šalia jo, tarnauti jam dieną ir naktį. Bet to jam tikrai nereikėjo. Issie buvo pernelyg reikli, įpratusi diktuoti ir vadovauti.
A.McQueenas visą laiką jos adresu laidė kandžias pastabas, ypač girdint pašaliniams.
„Kam visiems sakai, kad atradai mane? Kam pasakoji, kad aš ir Ph.Treacy be tavęs būtume niekas? Tu žinai, kad tai netiesa“, – tai tik vienas A.McQueeno įžeidimų, pažertų viešumoje.
Issie stengėsi nekreipti dėmesio. Paprastas vaikinas, taksi vairuotojo ir slaugytojos sūnus, negali žinoti, kaip elgtis su aukštuomenės moterimi. Bet matydama A.McQueeno darbus ant podiumo ji buvo pasirengusi ne tik jam viską atleisti, bet ir paprašyti atleidimo. Issie ir A.McQueeno santykiai pašlijo, kai prancūzų verslininkas, prabangos prekių bendrovės LVMH vadovas Bernard’as Arnault (74 m.) pakvietė jį į Paryžių vadovauti „Givenchy“ mados namams.
I.Blow neslėpė, kad tikėjosi kokių nors pareigų A.McQueeno komandoje, pavyzdžiui, „Givenchy“ kūrybinio direktoriaus ar ko nors panašaus. Ji būtų parodžiusi, ką sugeba! Net tuomet, kai A.McQueenui kažkas be užuolankų pasakė, kad reikėtų atsilyginti geradarei, jis sumurmėjo: „Mano santykiai su Issie paremti ne pinigais.“
Bet pinigų jai tuo metu labai reikėjo. Paaiškėjo, kad namas, kurį Isabella įrengė savo stiliumi ir kurio dizainui išleido krūvas šlamančiųjų, nepriklauso nei jai, nei jos vyrui. Tai buvo jo motinos namas. Issie nežinojo, kad jiems buvo leista tik laikinai pagyventi, kol anyta buvo Šri Lankoje. Sugrįžusi ji neketino atsisakyti savo būsto. Ginčai, skandalai lėmė Issie išsiskyrimą su vyru dvejiems metams. Paskui jie vėl ėmė gyventi drauge, bet santykių įtrūkio nepavyko užglaistyti.
Rasti nuolatinio darbo I.Blow nesisekė. Visi jos globotiniai puikiai vertėsi be jos: turėjo sutartis, verslus, nekilnojamojo turto. Ji – tik skrybėles, kurias jai ir toliau dovanojo Ph.Treacy. Tuomet ir buvo pirmasis bandymas pasitraukti iš gyvenimo išgėrus didelę migdomųjų dozę. Issie pavyko sugrąžinti į gyvenimą. Paskui įvyko tai, kuo ji negalėjo patikėti. A.McQueenas paliko „Givenchy“ ir už keletą milijonų Didžiosios Britanijos svarų sterlingų pardavė savo prekės ženklą „Gucci“.
Bet šį sandorį sugalvojo Issie. Ji įtikino amerikiečių mados dizainerį Tomą Fordą (61 m.) išlaisvinti A.McQueeną iš prancūzų grandinių ir padėti jam kuriant nuosavus mados namus. Po daugelio metų T.Fordas patvirtino, kad šį sandorį sugalvojo I.Blow, kuri turėjo gebėjimą įtikinėti. Bet kai šis Issie sumanymas buvo pradėtas įgyvendinti, paaiškėjo, kad jokie komisiniai už pastangas ir įtikinėjimus jai nepriklauso.
Tuomečio „Gucci“ direktoriaus Domenico De Sole’o (79 m.) nuomone, I.Blow už jos triūsą turėjo atsilyginti A.McQueenas, bet jis to nepadarė. Iš savo milijoninio sandorio dizaineris Issie nepasiuntė net gėlių puokštės. Dabar po mados kolekcijos pristatymo A.McQueenas ant podiumo išeidavo vilkėdamas baltą smokingą. Jis numetė 20 kg, pasisamdė sekretorių, padėjėjų, vairuotojų. Asmeniškai neatsakinėjo į telefono skambučius ir elektroninius laiškus. Nuo buvusių bičiulių ir draugysčių atsitvėrė aklina siena.
I.Blow šuolis nuo Hamersmito tilto – širdį veriantis pagalbos šauksmas, nuo kurio krūptelėjo visas Londonas. Ir vėl Issie užsitraukė tik gėdą ir nešlovę. Susilaužė abi kulkšnis, bet liko gyva. Galėjo judėti tik su vaikštyne. Nuo to laiko niekada neavėjo aukštakulnių, jos drabužinė tapo muziejumi, o gyvenimas – legenda.
Iki savižudybės dar spėjo apsilankyti Kuveite. Vienas šeichų pateikė Issie užsakymą sukurti žurnalą „Arabian Beauty Book“. I.Blow spėjo visiems pasigirti, kad tai jos sugrįžimas į mados pasaulį. Greitai paaiškėjo, kad šeichas persigalvojo ir vietoj jos pasisamdė kitą. Kai I.Blow grįžo į Londoną, nepadėjo nei šoko terapija, nei raminamieji, nei migdomieji. Ji ramiai telefonu pranešė seseriai, kad išgėrė trigubą dozę piktžolių nuodų, ir paprašė atvažiuoti.
Nieko ir dėl nieko nekaltino, atsiprašė vyro, kad buvo bloga žmona. Paskutiniai jos žodžiai Ph.Treacy: „Nebegaliu žiūrėti į savo suluošintas kojas.“ Issie mirė 2007 m. gegužės 7-osios rytą. Gedulingos pamaldos vyko Glosterio katedroje, kur prieš 20 metų I.Blow tuokėsi. Į laidotuves susirinko visas madingasis Londonas. Atvyko ir buvusi Issie viršininkė A.Wintour, atėjo visi garsiausi to meto modeliai. Rūškanu veidu į katedrą įbėgo škotišku kiltu vilkintis A.McQueenas. Ir jis po trejų metų pasitraukė iš gyvenimo.
Ph.Treacy savo mūzai Issie sukūrė paskutinę viduramžių fregatos formos skrybėlę. Ją uždėjo ant karsto, skendinčio tarp baltų rožių.
