Kai buvo vaikas, šaltibarščius jam gamindavo močiutė.
„Jų visiškai nemėgau. Ragaudamas tikėjausi, kad jie bus saldūs, nes rožiniai, bet kai supratau, kad ne, atsisakiau juos valgyti. Tačiau skonis keičiasi, juk ir alyvuogių nemėgsta daugelis vaikų.
Dabar šaltibarščiai man labai skanūs, o labiausiai žavi šios sriubos spalva! Kai esu Lietuvoje, visada jų paragauju. Jie man primena senesnius laikus, šeimos susibūrimus. Lietuvoje jaučiuosi prisilietęs prie savo šaknų.
Vaikystėje, pamenu, mūsų namuose dažnai būdavo svečių iš Lietuvos. Būti kartu, padėti vieni kitiems – tokie buvo mūsų susitikimai, mano širdyje palikę itin stiprų šeimos vieningumo jausmą“, – atviravo Shai.
Iš Ukmergės yra kilusi jo močiutė iš mamos pusės Rachel. Iš jos Shai ne kartą girdėjo pasakojimus apie vasaros keliones į Palangą, apie šalies istoriją ir savo šaknis.
„Man tai artima ir asmeniškai svarbu, tai mano šeimos praeitis, todėl Lietuvoje lankausi ne pirmą kartą – jau buvau čia prieš kelerius metus. O būdamas Lietuvos garbės konsulas Izraelyje stengiuosi daryti viską, ką galiu, kad sujungčiau šių dviejų šalių žmones, kad tarpusavyje bendrautų ir bendradarbiautų mūsų įmonės ir vyktų kultūriniai mainai.
Lietuva ir Izraelis, nors šias šalis skiria nemažai kilometrų, labai panašios, žmonės čia nuostabūs. Noriu, kad mūsų valstybės kartu augtų, ir bendravimas čia labai svarbu. Padaryti taip, kad vizija – bendraujantys verslai, ambasados, kultūra, menai, muzika, kinas, parodos, sportas – tai didelė šalių tapatybės dalis – taptų draugystės tiltais. Ryšys, draugystė kuria ir duoda daug.
Statyti tiltus ir įsitikinti, kad žmonės galės pasiekti vieni kitus. Tiesioginiai skrydžiai, ne tik pigiųjų bendrovių, – taip pat mūsų vizija. Man tai – ne verslas, o misija. Tikiu šia galimybe ir noriu, kad mūsų šalys taptų partnerėmis daugelyje sričių“, – kalbėjo vyras.
Shai pasakojo, kad jo seneliai į Izraelį atkeliavę iš skirtingų šalių – Lietuvos, Vokietijos, Vengrijos ir dabartinės Rumunijos teritorijos. Tad įvairovė nemenka, o tradicijos skirtingos.
„Esu turtingas, jei kalbėsime apie kilmę, patirtį, pasaulėžiūrą. Ir labai tuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi“, – sakė vyras.
Shai – didelės kompanijos „S.Schnitzer Diamonds Ltd.“, užsiimančios deimantų gamyba ir prekyba, palikuonis. Jo senelis, tėvas ir dabar jis apie deimantus gali kalbėti valandų valandas.
„Dažnai pusiau juokais, pusiau rimtai sakau, jog mano darbas – užtikrinti, kad mūsų šeimos versle būtų ir ketvirtoji karta ir kad ji taip pat norėtų domėtis deimantais. O kadangi mūsų šeimoje niekada nebuvo nurodymų, ką vaikas turi rinktis, ir mano vaikai savo ateitį rinksis patys. Tikiuosi, kad nors vienas iš trijų susidomės deimantais“, – šypsojosi dvi dukteris ir sūnų su žmona teisininke Tal, kurios vardas lietuviškai būtų Rasa, auginantis vyras.
Shai prisiminė, kad deimantų kompanijoje pradėjo lankytis vaikystėje. Be to, kad buvo supažindintas su pareigomis, studijavo dokumentus ir mąstė, ką galėtų veikti jau devintą dešimtmetį skaičiuojančioje šeimos kompanijoje.
„Kiekviena karta padaro ką nors, kad verslas keistųsi ir plėtotųsi. Mano senelis pats įkūrė gamybos patalpas ir pats įsitraukė į verslą – jis buvo prekiautojas. Senelis pirko poliruotus deimantus ir juos pardavinėjo ne tik savo šalyje, bet ir kitur Europoje, Japonijoje, Tolimuosiuose Rytuose.
Į verslą atėjęs mano tėvas jau ėmėsi gamybos – deimantų poliravimo. Jis pirko neapdorotus deimantus, pjaustė juos ir poliravo. Žinoma, svarbiausia čia buvo patikimi tiekėjai.
Gaminiai buvo parduodami Izraelyje arba keliaudavo į mūsų biurus Niujorke, Honkonge, buvo parduodami Europoje ir Japonijoje – pastarojoje mes dirbame jau 70 metų.
Aš kompanijoje ėmiausi ir juvelyrikos. Tai nebuvo siekis tik plėsti mūsų produktų pasiūlą – mes pajutome to poreikį. Ateidavo draugai ir klausdavo, ar mūsų patikimi deimantai gali tapti papuošalu tose pačiose rankose.
Anksčiau parduodavome deimantus ir rekomenduodavome juvelyrus. Bičiuliai žinojo, kad mano senelio įsteigta deimantų birža, kurios prezidentu jis buvo 26 metus, – produkto kokybės garantas, patikimumas.
Kai parduodi deimantą – paspaudi vienas kitam ranką, ir sandoris įvyko. Juvelyrikoje kelias ilgesnis – čia atsirado ir klientų aptarnavimas. Tačiau mes matome laimingas istorijas, kuriame ne tik nuostabius papuošalus nuo idėjos iki papuošalo, kurie yra simboliai ir galbūt bus perduodami iš kartos į kartą, bet ir istoriją. Tai – mūsų aistra. Šiandien mūsų juvelyrikos dizaineriai ir gamyklos – išskirtinai tik Izraelyje. Tradicija ir inovacijos mūsų mintyse eina koja kojon“, – pasakojo Shai.
Paklaustas, koks buvo jo pirmas pačiupinėtas deimantas, Shai prisiminė, jog jam, vaikui, buvo duotas karato akmuo, kad vaikas pamatytų jo spindesį. Jis turėjo suprasti ir nustatyti jo kokybę.
„Iš tų laikų, kai grįžau iš kariuomenės, turiu kitą stiprų prisiminimą: gavau poliruoti trijų karatų neapdorotą deimantą. Tai buvo iššūkis – turi jį nupoliruoti, bet nesugadinti. Perpjovėme jį į dvi dalis ir apdirbome. Tai – viena įdomiausių mano patirčių“, – pasakojo vyras.
Paklaustas, koks brangiausias deimantas buvo parduotas jų šeimos kompanijoje, verslininkas susilaikė nuo detalių, kas ir kada juos nusipirko, – tai paslaptis, tačiau atskleidė, kad tai buvo keletas deimantų, kiekvienas jų vertas kelių milijonų eurų. Šie akmenys buvo išskirtinės formos, spindesio, spalvos ir, žinoma, dydžio.
Koks buvo pirmasis papuošalas, kurį deimantų žinovas įteikė savo žmonai?
„Nenorėjau sukurti jai netikro, lūkesčių neatitinkančio įspūdžio. Pirma dovana Tal buvo apyrankė iš mažų briliantų, o pirmas didelis akmuo – sužadėtuvių žiede. Šio papuošalo akmenį poliravau pats, prisidėjau prie jo kūrybos ir prižiūrėjau, kaip jis gaminamas, – norėjau matyti ir žinoti visą procesą nuo neapdoroto deimanto iki nuostabaus žiedo.
Man pasisekė, kad Tal tuomet ištarė „taip“, – pasakojo laimingas vyras ir prisiminė, kaip jo bičiulis mylimajai piršosi įteikdamas jai tiesiog deimantą dėžutėje, o ne papuošalą – ji nesutiko tekėti. Shai įsitikinęs – sėkmingoms piršlyboms reikia ne tik tinkamo žmogaus, bet ir tinkamo žiedo su briliantu.
Paklaustas, ar žmonai briliantus dovanoja visomis progomis, Shai juokėsi, kad kitokių dovanų jis nežino, ir patikino, kad jam pasisekė – Tal tikrai mėgsta briliantus, o kiekviena nauja kolekcija – puiki proga pamaloninti žmoną. Kitokios dovanos jai – kelionės, įspūdžiai, drabužiai.
Dukros be galo nori prasiverti ausis, kad galėtų nešioti auskarus su briliantukais, tačiau tai tėvai kol kas draudžia – tegu kiek paauga.
„Dukroms esu pasakęs, kad padovanosiu joms po pirmą žiedą su briliantu, tačiau antrąjį jau dovanos jų vyrai. Auskarai – kai bus vyresnės“, – šypsojosi jis.
S.Schnitzeris patikino, kad jų šeimoje yra ne vienas dirbinys: simbolinę reikšmę turintys auskarai, vėriniai, susiję su įvairiomis šeimos sukaktimis, su deimantais, kurie perduodami iš kartos į kartą, – juk šį verslą šeima valdo jau 80 metų.
Vidurinė aštuonmetė Shai dukra, kaip juokėsi tėvas, pamišusi dėl deimantų, kai tik turi progą, ji laiką leidžia biure, stebi spalvas, pjūvius, domisi šių akmenų poliravimu.
„Taip, dabar jai tai be galo įdomu. Matysime, kaip vaikai nuspręs užaugę, o dabar atrodo, jog sūnui įdomūs verslo užkulisiai, o vidurinėlei – deimantai ir jų apdorojimas“, – sakė jis.
Shai neslėpė – kiekviena jo diena gana intensyvi ne tik darbe, bet ir namuose. Su žmona Tal tris vaikus – vienuolikametį sūnų bei aštuonmetę ir keturmetę dukteris – auginantis vyras itin mėgsta keliones su šeima, nes jos ištrina rutiną. Viena jo svajonių – į Lietuvą atostogų atsivežti ir žmoną bei vaikus.
„Pirmiausia planuodami atostogas nusprendžiame, kur norime keliauti. Dažnai į jas leidžiamės su mano tėvais bei broliu ir seserimi bei jų šeimomis – kompanija susidaro tikrai nemenka.
Kas mums svarbiausia kelionėse? Gauti tai, ko negausime namuose kiekvieną dieną. Ieškome įspūdžių.
Atostogoms ieškome ne to, ką turime namuose, – Izraelyje puikūs paplūdimiai, o vasarą temperatūra pašoka gerokai virš 30 laipsnių. Tad vasarą mes leidžiame ten, kur vėsu, – atostogaujame kalnuose, Alpėse. Šiandien Vilniuje vėsu ir lyja – puikus oras atostogoms. Sakau tai visiškai rimtai.
Mums nereikia to, ką turime, ieškome kitko. Svajoju čia atvažiuoti rudenį. Žmona Lietuvoje yra buvusi, o vaikai – ne, todėl reikės paieškoti pramogų ir jiems. Noriu, kad jie sužinotų dar daugiau“, – pasakojo S.Schnitzeris.
