Ilgo skrydžio neprireiks – Balio sala yra ir Druskininkuose

„Negali būti“, – dar ir dar kartą padedu galvą ant pagalvės. Tokios patogios pagalvės viešbutyje? Juk gana dažnai viešbučiuose jos būna kietos ir didžiulės, ir ne kartą yra tekę po galva pasidėti sulankstytą rankšluostį.

Išsitiesiu „Flores“ kambario lovoje, ir pradžiungu pajutusi, kaip čiužinys pamažu apglėbia nuovargio surakintą nugarą.

Tai – stuburo skausmo keliamas rūpestis: visur, kur bekeliaujant tenka apsistoti, pirmiausia patikrinu tai, ar nekieta lova ir tai, ar pagalvės nėra per didelės. O tada jau smunku apžiūrėti vonios kambarėlių ir atidžiau apsižvalgau, kur atsidūriau.

Atidus žvilgsnis

„Flores“ yra išskirtinis viešbutis ne tik dėl to, kad jame pasirūpinta svečių poilsiu. Išskirtinis jame yra ir interjeras.

Pirštais perbėgu sieną virš lovos kambaryje – kiekviena joje esančios dekoracijos medžio kaladėlė įstatyta rankomis. Ant kitos sienos – tarsi iš nendrių stiebų, o gal ir kitokių augalų išausta dekoracija, ant sieninės spintos durų – taip pat.

Dar kartą paliečiu patalynę, ir neiškenčiu nepraskleidusi užvalkalų. Ir ką regiu etiketėse? Kad tai – lietuviškos, žąsų pūkų pagalvės, antklodė – taip pat, o ir užvalkalai pasiūti iš minkšto medvilninio audinio.

Ant minimalistinio dizaino stalo sustatyti mineralinio vandens buteliukai. Tai – mano lobis, nes Druskininkuose, kur tik yra galimybė, geriu jį bandydama pajusti ne tik skonio skirtumą, bet ir tikėdama, kad toks vanduo man yra būtinas.

Tenka susitaikyti ir su mintimi, jog tai – ne darbui, bet poilsiui skirtas kambarys. Ties stalu vietos užtenka tik medinei kubo formos kėdei, o ji tikrai neskirta tam, kad ant jos būtų galima sėdėti dirbant.

Ketinau po suplanuotų procedūrų įsijungti kompiuterį, bet jo taip ir neišsiėmiau iš kuprinės, nustūmusi nepadarytų darbų sąžinės priekaištus ateičiai.

Baldai – iš Balio salos

„Flores“ viešbutis – AQUA centrui priklausantis statinys, pastatytas prieš aštuonerius metus. Pasmalsavus apie jo įrengimo istoriją, viešbučio SPA centro administratorė Viktorija paaiškino, kad baldai interjerui buvo specialiai atplukdyti iš Indonezijos, Balio salos.

„Apskritai kiekvieną interjero detalė yra pagaminta Balio meistrų rankomis – pintos kėdės, staliukai, skulptūros, sienų dekoracijos. Užsakius visa tai teko metus laukti, kol jie bus pagaminti ir atgabenti į „Flores“, – sakė Vitorija.

Vėliau, vakare grįžusi iš vandens parko ir įsipylusi iš biuvetės mineralinio vandens prisėdau viešbučio foje pailsėti. Galva įsirėmė į kėdės atramą – didžiulę pintą vėduoklę, ištiesiau kojas, prisitraukusi artyn kitą kėdę. Ir „pradingau“ – teliko ramus, lėtas kvėpavimas.

Fone – tyli muzika, vandens čiurlenimas foje esančiame fontane, už nugaros – tekančio vandens, augalų ir miniatiūrinių skulptūrų siena.

Girdžiu iš viešbučio į vandens parką palei ją einančių ar atgal grįžtančių žmonių šnabždesius. Jie – kažkur virš galvos, užnugaryje, nes „Flores“ foje yra nugramzdinta į cokolinį viešbučio aukštą.

Į gydyklas – koridoriais

„Flores“ viešbutį dažniausiai renkasi žmonės, užsisakantys procedūras Druskininkų gydykloje.

Buvau pasirinkusi jas dvi – klasikinį viso kūno masažą ir mineralinio vandens inhaliaciją. Ne šiaip sau, nes pavasaris, apdalindamas gausybę žmonių virusinėmis kvėpavimo takų ligomis, neaplenkė ir manęs.

Apsistodami šiame viešbutyje žmonės gauna dovanų – gali išsirinkti vieną iš keleto procedūrų, pavyzdžiui, parafino vonelę rankoms, kojų arba viso kūno vibromasažą.

Pasirenku pastarąjį, ir 20-čiai minučių suzmenku į masažo kėdę. Teko ją išbandyti? Man – ne, užtat apstulbau pajutusi, kaip stumiantys, spaudžiantys, trinantys kėdės „kumščiai“ įsirėmė į nugarą, padus, oro pagalvės ėmė spausti riešus, pečius, kojas. Kėdė „maigė“, purtė, kilnojo, ir kai viskas baigėsi, atrodė, kad įtampos sukaustytas mano kūnas prarado svorį.

„Flores“ kūrę projektuotojai įgyvendino labai gerą užsakovų sumanymą – jį koridoriais sujungė ir su Druskininkų vandens parku bei ten pat esančiu viešbučiu, ir su atokiau stovinčia Druskininkų gydykla.

Tol, kol jų nebuvo, žmonėms iš AQUA viešbučio į gydyklą tekdavo eiti lauku. Dabar gi iš bet kurios AQUA centro vietos, taigi – ir iš „Flores“ viešbučio galima ją pasiekti tiesiog įsispyrus į šlepetes ir vilkint chalatą.

Taip ir padarau – apsirengusi chalatą nužingsniavau į gydyklos korpusą. Viename jos koridorių dar buvo girdimas statybininkų keliamas triukšmas. Mat netrukus, po savaitės kitos, turėtų būti baigta atnaujinti gydomojo purvo, povandeninio masažo bei mineralinio vandens vonių erdvė.

Ilgalaikis poveikis

Įkvepiu per burną, iškvepiu – per nosį. Iš pradžių šilti mineralinio vandens garai erzina gerklę, versdami atsikosėti. Bet dar vienas, dar kitas įkvėpimas, ir pamažu tai aprimsta.

Tuomet, kai smėlio laikrodis nustoja byrėjęs, atsitraukiu nuo inhaliacijų aparato. Burnoje – sūru, bet taip ir turi būti.

Pasak inhaliacijų kabinete dirbančios slaugytojos, mineralinio vandens sudėtyje esančios medžiagos, jas įkvepiant, greitai patenka į organizmą ir turi uždegimą stabdantį poveikį.

Vilkėdama chalatu nušlepsėjau į gydykloje esantį masažo kabinetą.

„To nenusipelniau. Tai – ne man“, – ilgai zirzė mintys pavargusioje galvoje, kai masažuotoja Gitana stipriais savo pirštais glostė, spaudė, trynė, maigė kojas, blauzdas, padus, paskui – nugarą ir rankas. Atrodė, tarsi impulsai, sklindantys iš padų, junginėtų „mygtukus“ smegenyse, ir su kiekvienu masažuotojos paspaudimu galva tapo vis lengvesnė.

Taip jau yra – masažai daro didelį teigiamą poveikį organizmui. Jų paskirtis – sumažinti stresą, padidinti audinių elastingumą, panaikinti raumenų įtampos sukeltą galvos skausmą ir, suaktyvinus akupunktūros taškus, paskatinti kraujotaką.

Visa tai ypač naudinga tiems, kas daug dirba kompiuteriu. O kas šiais laikais to nedaro?

Per daug pirčių?

Nemoku plaukti – bijau vandens, o juk vandens parkas yra ir vaikų, ir suaugusiųjų rojus. Užtat pirtys man labai patinka.

Druskininkų vandens parkas yra milžiniškas. Pirmą kartą jame atsidūrus tenka arba žioplinėti, arba klausinėti, kaip patekti į pirčių zoną. Taip jau esti, kad net ir regint pažymėtas nuorodas sukausto keista nepatyrimo baimė, ir protas nesuvokia to, ką regi akys.

Tačiau viskas atlėgsta. Vakare, žingsniuojat aplink baseinus link pirčių erdvės, pritemdytas, įvairiaspalvis vandens parkas turi kitokio žavesio, nei dieną. Tai – tropikai su lubas remiančiomis palmėmis, iš vandens kyšančiomis uolomis ir džiaugsmingu vandens srovių nešamų vaikų klegesiu.

Bet man reikia ramybės, o pirčių zona yra būtent tai.

Ekstremalios, sauso karščio pirtys, įkaitintos iki 90 laipsnių karščio – ne man. Tad kaip išsirinkti tinkamiausią, jeigu vandens parke pirčių, įrengtų pagal įvairių pasaulio šalių tradicijas, yra kone dvi dešimtys?

Tenka skaityti užrašus ant jų durų ir išbandyti.

„Sento“ – sausa japoniška pirtis, kurioje temperatūra siekia 70 C laipsnių karščio, o gultai pagaminti iš kedro medienos. Panaši „Modern“ pirtis, kur karštis šiek tiek mažesnis.

„Afrodita“ – senovės Romos tradicijas atitinkanti garinė pirtis, įkaitinta iki 45 C bei panašios kaitros „Aida“.

Štai šitas pirčių ketvertas man buvo pats priimtiniausias. „Aidoje“ daug erdvės, ir joje, kitiems netrukdant, galima laisvai išsitiesti ant gultų. Aromatas ir kaitrūs garai – štai ko reikia, kad suglebtų ne tik kūnas, bet ir mintys.

Atokvėpis sūkurinėje vonioje, o tada – „Afrodita“. Joje garų aromatas – kitoks, kitoks ir interjeras, šiek tiek kitokia ir garų kaitra.

Po kiekvienos pirties būtina atsikvėpti, nes kūnas turi atvėsti. Man patiko pasivaikčioti, sukant ratą po rato palei pirčių rikiuotę. Kitiems gi priimtiniau po kiekvienos pirties išsitiesti gultuose arba paplūduriuoti ten pat esančiame baseine.

Abi sausosios pirtys nevertė kęsti karščio, o tai – kaip tik man. Įsikaitinusi puldavau į ledo kambarį ir įsitrindavau ledukais padus, kojas, rankas, veidą. Karšis, ledas, vėsa, vėl karštis ir ledas. Ir taip, kol nuovargis atsiuntė signalą, jog laikas eiti miegot.

„Flores“ viešbutis ir jo privalumai