Vis tik G. Valli – gerokai subtilesnis ir romantiškesnis už J. Galliano, tad savo darbu jis siekia ne šokiruoti, o sužavėti, pakerėti, net priversti įsimylėti. Naujausia italo kolekcija, įkvėpta Claude’o Monet darbų, daugeliui kritikų paliko neišdildomą įspūdį ir sukėlė nenumaldomą norą pasivaikščioti po pasakų parka, kurio iliuziją sukūrė dizaineris.
Pagrindinės G. Valli kolekcijos veikėjos buvo magiškos miško nimfos, fėjos bei sunkiai pagaunamos mūzos. Savąją mūzą dizaineris pagavo nesunkiai – visoje 36-ių modelių kolekcijoje netrūko siluetų įvairovės, originalių ir netikėtų sprendimų. Vyraujantis suknelių motyvas – raukinių, išlenkimų ir papūtimų gausa, masyvūs, vizualiai sunkiai atrodantys, tačiau grožiu užburiantys modeliai.
Pristatymą pradėjo būtent toks lietpaltis – suknelė, kurio šonai buvo dekoruoti flamenko stiliaus raukiniais, o apykaklė išsiskleidė tarsi raudonos gėlės žiedas. Tai – neabejotina Romos aukštosios mados savaitės įtaka, nes ten daug patirties įgijęs dizaineris suprato, jog žaidimai su audiniu neretai duoda puikių rezultatų ant podiumo.
Dvi vyraujačios kolekcijos spalvos – ryški kinrožių raudona bei gebenių lapų žalia. Pirmoji simbolizavo jauną žydintį sodą, kuriuo malonu gėrėtis ir rūpintis, o antroji – subtilesnį, ramybės oaze tapti galintį parką, ežerus, laukinę gamtą. Šį įspūdį tik sustiprino manekenių veidus paslėpę tinkleliai bei ant lūpų nutūpę drugeliai. Kai kurie svečiai net juokavo, jog G. Valli turbūt mėgdžioja garsųjį filmo „Avynėlių tylėjimas“ plakatą.
Daugelį nustebino kolekcijos finalas – itin gausiai dekoruotos ilgos vakarinės suknelės. Nors meistrų darbas buvo atliktas nepriekaištingai ir nebuvo įmanoma rasti nė vieno trūkumo, kritikai prasitarė, jog galbūt G. Valli kiek persistengė – kai kurios suknelės atrodė kaip teatro dekoracijos, o viena, puošta prabangiomis plunksnomis, priminė krūmą.
