Nors kalbėdami apie septintąjį XX amžiaus dešimtmetį mados istorikai mieliau mini Audrey Hepburn ar kitos Holivudo įžymybės vardą, Niujorko meno scenai didelę įtaką daręs A. Warholas pristatė dar vieną ikoną – jauną, turtingą, išvaizdžią ir vidinių problemų kankinamą Edie Sedgwick. Iki šių dienų jos stilių simbolizuoja itin trumpos suknelės, trumpi į šoną sušukuoti plaukai, masyvūs auskarai, ryškus, kiek nutekėjęs akių makiažas.
Moderniosiomis E. Sedgwick versijomis tapo M. Jacobso kolekcijos manekenės, pristačiusios kiek psichodelinių dryžuotų minimalistinių drabužių kolekciją. Joje vyravo trys pagrindinės spalvos – juoda, balta, raudona -, kuriomis dizaineris meistriškai kūrė optinius efektus, provokavo drąsiais sprendimais. A. Warholo “superžvaigždės” įvaizdį atkartojo ir parinkta žemulnė smailianosė avalynė, vizualiai ilginanti kojas.
Nors kolekcijoje netrūko E. Sedgwick stilių atspindinčių itin trumpų A linijos suknelių bei sijonų, M. Jacobsas nepamiršo ir savo asmeninio braižo – kelius siekiančių architektūriškų siluetų, neįprastų formų kombinezonų, kostiumėlių. Pastarieji buvo kuriami tiek iš dryžuoto audinio ir atrodė labai nerūpestingai, tiek iš stilingo smėlinio, leopardinio ar lengvai švytinčio šilkinio audinio.
Pristatymo finale devynios manekenės ant podiumo žengė dėvėdamos ilgas juodai baltas sukneles, margintas itin smulkiais raštais, kuriančiais optines iliuzijas. Dizaineris nevengė ir neįprastų formų – suknelių sijonai buvo sukarpyti į ilgas juostas, o viršutinė dalis atrodė tarsi paprasti marškinėliai.
