Mados kūrėjai net nesvarsto, kas įdomiau – sukurti rūbą moteriai ir ją išgražinti ar aprengti kokio nors spektaklio herojų taip, kad būtų puikiai atspindėtas reikiamas laikotarpis ir personažo charakteris. Tai dvi skirtingos ir kartu viena kitą papildančios sritys.
Dizaineris J. Statkevičius jau kelis dešimtmečius ne tik gražina moteris, bet ir yra sukūręs šimtus kostiumų įvairiems spektakliams. Už grožio kultūros sklaidą ir teatro kostiumus jis du kartus pelnė Šv. Kristoforo statulėlę, Auksinį scenos kryžių ir ordiną „Už nuopelnus Lietuvai”.
Spektakliai, kuriems rūbus kuria Juozas, tampa išskirtiniu kultūros reiškiniu.
Neseniai J.Statkevičius buvo įsijautęs į čigonų gyvenimą. Rugsėjo pabaigoje Kauno muzikiniame teatre buvo pristatyta režisieriaus Gedimino Šeduikio operetės premjera „Čigonų baronas”. Jo aprengti čigonai ir stilingi, ir auksu tviskantys.
Spalio pabaigoje Vilniuje, o lapkritį – Maskvos Puškino teatre choreografė Anželika Cholina pristatys spektaklį „Karmen”.
„Rusų aktoriai taip nori su mumis dirbti, kad žada palikti savo darbus ir atvykti į Lietuvą”, – džiūgavo J. Statkevičius, kuriantis rūbus ir šiam spektakliui.
Rusijos žiūrovas jau susipažino su Sandros Straukaitės kūryba. Neseniai Samaroje įvyko režisieriaus Algirdo Latėno premjera „Ledi Makbet”, kuriai ši dizainerė kūrė drabužius.
Gruodį Azerbaidžano sostinėje Baku režisierius Jonas Vaitkus pristatys „Septynias gražuoles” – pagal XII amžiaus poeto Nizami poemą statomą spektaklį. Ir jo kostiumais rūpinasi Sandra.
Mados kūrėjai vienodai malonu modeliuoti ir dėvimą rūbą, ir kostiumą spektakliui. Kurdama teatrui Sandra mieliau stilizuoja, improvizuoja, o ne atkuria identišką spektaklio laikotarpiui reikalingą apdarą.
„Labiausiai patinka tada, kai rūbui reikia suteikti ironijos ar sarkazmo”, – aiškino pašnekovė, kuri ir į madą visuomet žvelgdavo šmaikščiai ir žaismingai.
Dizainerė Jolanta Rimkutė kuria apdarus režisieriaus Jono Jurašo spektakliui „Balta drobulė” Kauno valstybiniame dramos teatre, kurio premjera numatoma šį mėnesį.
„Dėvėti ir teatrui sukurtas rūbas – du skirtingi dalykai. Kurdama kostiumą spektakliui stengiuosi padėti aktoriui vaidinti. Dėl to kai kada stebiu repeticijas”, – pasakojo Jolanta.
Dabar jos domėjimosi objektas – prieškario Lietuva ir pokario Niujorkas.
Jolanta, kurdama kostiumus spektakliui, priversta domėtis tuo, kam paprastai neranda laiko.
Pavyzdžiui, smagiu atradimu jai tapo žinia, kad apie 1987 metus į Lietuvą jau buvo atplūdusi breiko kultūros banga. Jolantą breikas domina dėl kitos premjeros – Klaipėdos muzikiniame teatre statomo spektaklio „Adata”, kurį žiūrovai išvys po Naujųjų metų.
„Spektaklio laikas – iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tad draugų ir artimųjų prašau to meto drabužių ir net nuotraukų – juk viskas buvo taip neseniai. Duodami nuotraukas draugai raukosi ir juokiasi – to meto fotografijose dažnas sau labai nepatinka, sako, kad baisiai atrodė”, – dabartiniais rūpesčiais dalijosi Jolanta.
Agnė Kuzmickaitė jau gyvena Naujaisiais metais. Tuomet Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyks režisieriaus Gedimino Šeduikio statytos operos „Šikšnosparnis” premjera.
Šiame teatre Agnei – tai antras darbas. Neseniai žiūrovai matė jos kostiumus režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje „Meilės eliksyras”.
Agnė gilinasi į XIX amžiaus kostiumo detales, bet džiaugiasi, kad turi laisvę improvizuoti.
Ar kostiumuose atsiras jos garsiųjų drugelių, kūrėja dar nežino, bet šią mintį svarsto.
