Valentijn de Hingh visame pasaulyje išgarsėjo vaikystėje, kai buvo parodytas dokumentinis filmas apie berniuką, kuris jaučiasi esąs mergaitė. Nuo aštuonerių iki septyniolikos metų olandę filmavo tautietės režisierės Hetty Niesch vadovaujama komanda.
2007-aisiais pasirodęs labai atviras filmas sukėlė nemažą šurmulį ne tik Nyderlanduose, bet ir pasaulyje.
Neįprasta dokumentinio filmo tema ne vieną televizijos žiūrovą privertė susimąstyti ir apie transseksualumą. Po filmo premjeros ir lyties keitimo operacijos Valentijn gyvenimas pasikeitė – ją pakvietė dirbti viena Amsterdamo modelių agentūra.
Manekenę kvietė bendradarbiauti žinomi dizaineriai – olandas Basas Kostersas ir belgas Martinas Margiela, taip pat Paryžiaus mados namai „Comme Des Garcons”. Garsūs mados žurnalai gyrė jos talentą ir dailius skruostikaulius.
Padariusi puikią manekenės karjerą Valentijn troško dar daugiau – tapti aktore. Tokią galimybę jai suteikė austrų režisierė Ursula Mayer šiuolaikinio meno spektaklyje „Gonda”, kuris neseniai buvo parodytas ir Lietuvoje.
„Vaidinti spektaklyje „Gonda” ieškojau neprofesionalių aktorių. Scenarijus sudėtingas ir filosofiškas, todėl man reikėjo žmogaus, mokančio vaidinti. Jo ieškojau tarp modelių ir atradau Valentijn.
Iki spektaklio „Gonda” Valentijn niekuomet nevaidino, bet ji yra fantastiška, todėl planuoju su ja dirbti ir ateityje. Jos žavesys lėmė filmo ir spektaklio sėkmę, juo liko patenkinti ne tik Nyderlandų, bet ir Amerikos, Lietuvos žiūrovai”, – kalbėjo U.Mayer.
„Stiliui” Valentijn pasakojo, kad vaikystėje yra šokusi baletą, jai patinka sudėtingos rašytojo Franzo Kafkos knygos, o gimtinė Olandija atrodo nuobodoka.
– Išgarsėjote dirbdama modeliu, savo naują talentą atskleidėte teatre. Taigi kas jūs labiau esate – modelis ar aktorė? – paklausiau Valentijn.
– Šiuo metu turiu daug veiklos – studijuoju literatūrą Amsterdame, dirbu modeliu, rašau į internetinį žurnalą, ketinu išleisti knygą, kartais dirbu prie didžėjaus pulto, o pastaruoju metu mane įtraukė ir šiuolaikinis menas. Bet dar nežinau, kas man labiausiai prie širdies ir ką veiksiu likusį gyvenimą.
– Kaip viską spėjate?
– Nors dažnai jaučiuosi labai pavargusi, judu į priekį, dirbu ir man pavyksta. Kartais pernelyg entuziastingai neriu į kokį nors naują projektą.
Vis dažniau man tenka pasakyti „ne”, nes reikia laiko ir poilsiui. Man patinka, kad nereikia visą laiką būti vienoje vietoje.
– O kaip atsidūrėte mados pasaulyje?
– Nuo mažens žavėjausi mada. Mėgdavau persirenginėti mamos drabužiais, savo kambaryje turėjau didžiulę dėžę įvairiausių kostiumų.
Nuo keturiolikos metų žaviuosi gerų dizainerių darbais, man patinka kokybiška mada.
Kai buvau septyniolikos, vienoje Amsterdamo gatvėje mane pasivijo modelių agentas ir pasiūlė išbandyti jėgas. Tais metais labai paaugau – iki 1,90 metro, tad mane rečiau ėmė kviesti demonstruoti drabužių.
Perėjau į kitą modelių agentūrą dirbti dar ir asistente. Galiu daug keliauti po pasaulį, bendrauti su įdomiais žmonėmis ir būti didelio verslo dalimi.
– Ar modelio darbas buvo jūsų svajonė?
– Nors man patinka mada, modelio darbas nebuvo mano gyvenimo tikslas. Tai buvo viena veiklos rūšių, kurią išbandžiau ir kuria susižavėjau. Neturiu vienos svajonės, todėl galiu eiti penkiomis skirtingomis kryptimis ir kurią nors vieną jų pasirinkti ateityje.
– Spektaklyje „Gonda” puikiai vaidinate vidinio konflikto draskomą aktorę. Ar jaučiatės dvasiškai jai artima?
– Scenarijus man iškart patiko, tik nebuvau iki galo įsitikinusi, ar viską supratau. Bet širdimi pajutau, kad tai yra būtent tai, ką noriu veikti.
Man pavyko persikūnyti į sudėtingą vaidmenį, emocijos scenoje liejasi per kraštus. „Gonda” turi savo atskirą kalbą ir jos istorija yra revoliucinė.
Vaidinu agresyviai ir brutaliai, bet tai pavyksta dėl griežto teksto, o ne dėl manęs pačios. Spektaklio pabaigoje demonstruoju populiariausias mados fotografijų pozas. Taip spektaklio mintis nukeliama į kasdienį gyvenimą.
– Buvote vaikas, kai Olandijoje buvo pradėtas filmuoti biografinis filmas apie jus ir jūsų virsmą iš berniuko į merginą. Ar šis filmas paliko ryškų pėdsaką jūsų gyvenime?
– Gimiau berniuku, tačiau juo nesijaučiau. Norėjau būti mergaite.
Mano tėvai mane palaikė, todėl leido kurti filmą. Nuo aštuonerių iki septyniolikos metų filmo kūrėjai fiksavo mano pokyčius, klausinėjo, ką ir kodėl aš jaučiu, ką mąstau, stebėjo visą keitimosi procesą.
Kai jau buvo suplanuota lyties keitimo operacija, filmavimus nutariau nutraukti. Nenorėjau, kad tas mano gyvenimo etapas būtų paviešintas.
Lyties keitimo operacija man buvo atlikta prieš trejus metus, todėl fiziškai moteris esu jau ilgokai.
Filmas labai paveikė mano gyvenimą, to iš pradžių net nesitikėjau. Bėgant metams pavargau dalintis intymiausiomis mintimis su filmavimo komanda. Tai buvo viena priežasčių, kodėl lioviausi filmuotis, nors kūrėjai norėjo tęsti.
Dabar džiaugiuosi, kad neleidau filmuoti lyties keitimo operacijos, tai buvo labai privačios akimirkos, kuriomis norėjau dalintis tik su savo tėvais.
Filmas buvo rodomas per televiziją, jį iki šiol galima rasti internete. Jame atsakoma į klausimus, kas yra pasaulis, ką reiškia būti moterimi ir vyru.
Kai klausi žmonių, kas yra lytis, jie dažniausiai nežino, ką pasakyti, nors tai atrodo paprasta.
– Atrodo, kad dabar jau gailitės nusifilmavusi tame garsiame filme?
– Nesigailiu, kad filmavausi. Visuomenė turi žinoti, ką reiškia būti transseksualu. Dauguma žmonių juos įsivaizduoja kaip sijonuotus vyrus, kuriems sunku rasti asmeninę laimę. Norėjau parodyti, kad taip nėra.
Iki šiol kai kurie žmonės man sako, kad tas filmas pakeitė jų pažiūras.
Man filmuotis patiko – norėjau būti pagrindinė herojė. Tėvai tam neprieštaravo, bet primindavo, kad turiu galvoti ir apie filmo poveikį kitiems žmonėms. Tad būdama maža gerai suvokiau, ką ir kodėl darau.
– Paprastai žmonės, pakeitę lytį, to neafišuoja, netgi slepia. Jie baiminasi neigiamos visuomenės reakcijos. Ar nebijote, kad jus pasmerks, badys pirštais?
– Taip, anksčiau žmonės buvo konservatyvesni, todėl slėpdavo lyties keitimo operaciją. Bet kadangi mano tėvai visą gyvenimą buvo labai supratingi, aš tokių problemų neturėjau. Galėjau gyventi ir be chirurgų įsikišimo.
Tada ėmiau daug mąstyti apie ateitį, kokio gyvenimo norėčiau. Supratau, kad operacija gali padėti atrasti vietą po saule.
Juk nesvarbu, ar nusipjauni kokią nors savo kūno dalį, – vis tiek lieki tuo pačiu žmogumi. Netgi abejoju, ar operacija pavertė mane labiau moterimi nei buvau iki jos. Būti moterimi – tai ne tik turėti jos kūną, bet ir ja jaustis ir atitinkamai elgtis. Visada jaučiausi moterimi.
