Šukuosena gali išduoti žmogaus amžių, koks jo visuomeninis statusas, ar jis atsidavęs to laiko madai. Tai ir tam tikras genetinis kodas, aiškiai nusakantis tikrąją asmens kilmę. Kaip sakoma, gali ištraukti žmogų iš kaimo, bet kaimo iš jo neištrauksi niekada.
Vyrai visada gerai suvokė plaukų svarbą. Biblinė istorija apie galiūną Samsoną, praradusį savo fizinę jėgą kartu su nuskustais plaukais, seka mus iki pat šių dienų – retas neišgyvena dėl tokio, atrodytų, menkniekio kaip slenkantys plaukai.
Jau nuo senovės plaukai buvo jaunystės ir vaisingumo simbolis. Šukuosenos vyrams rūpėjo nuo akmens amžiaus – to laiko statulėlės rodo, kad vyrai šukavosi jau ir tada. Tiesa, labiau dėl statuso, o ne dėl grožio ar komforto.
Vyrai visuomet labiau sirgo tuštybės manija ir labiau nei moterys norėjo atrodyti iš- skirtiniau pabrėždami savo vaidmenį ar padėtį bendruomenėje.
Ypač tai atsispindi per religines ar ritualines ceremonijas, kuriose moterys beveik nedalyvaudavo, pavyzdžiui, karo ar medžioklės šokiuose.
Būta ir tokių laikotarpių bei šalių (senovės Egiptas, Indija, Kinija), kuriose vyrų plaukai turėjo būti skutami vien dėl higienos sumetimų.
Vienu metu ir antikos graikai tikėjo, kad būti lygiam reiškė būti civilizuotam ir artimam dievams. Romoje pirmasis barzdos skutimas reiškė, kad berniukas tampa vyru. Tačiau tuo pat metu buvo stengiamasi plaukus ir išsaugoti.
Egiptiečiai jau XVI amžiuje prieš mūsų erą kūrė receptus, kaip sustabdyti plikimą. Jei nepadėdavo, vyrai plikę slėpdavo.
Romos imperatorius Julijus Cezaris sugalvojo naujo stiliaus šukuoseną, pavadintą negudriai „cezariu” – jis užšukuodavo savo plaukus į priekį, taip stengdamasis paslėpti plinkančią kaktą.
Garsus karvedys Hanibalas per kautynes nešiojo peruką, nes manė, kad taip atrodys rūsčiau.
O garsusis medikas Hipokratas, pats išgyvenęs dėl savo plikimo, visą gyvenimą kamavosi stengdamasis išspręsti šią problemą.
Taigi buvo nemažai priežasčių, kodėl būtent senovės Romoje atsirado trumpų šukuosenų mada.
Ilgus plaukus turėjo tik niekingi barbarai Šiaurės Europoje – tai buvo germaniška mada. Ji įsigalėjo dėl atšiauraus klimato. Be to, germanai ilgus plaukus laikė galios simboliu ir šie saugojo galvą nuo priešo kirvio. Todėl barbarams užkariavus Romą ilgų plaukų mada atkeliavo ir ten.
Didysis frankų genčių vienytojas karalius Chlodvigas buvo vadinamas „Le Chevelu” – Ilgaplaukiu (nuo to ir kilęs liaudiškas pavadinimas „ševeliūra”), ir pagal regione vyravusį senovinį germanišką paprotį niekas kitas negalėjo turėti plaukų, ilgesnių nei šio didiko.
Ilgi gaurai (dažniausiai net nešukuojami ir laisvai krintantys ant veido, prilaikomi tik juostelės per kaktą) buvo didikų statuso simbolis, o vergai ir varguoliai nešiojo trumpus plaukus.
Senovės Kinijoje netgi veikė įstatymas, įpareigojantis valstiečius skusti priekinius plaukus. Taip režimas siekė, kad prastuomenė negalėtų slėpti savo blogų minčių kalbėdama su didiku.
Viduramžiais Europos vyrai vėl grįžo prie antikinės mados – trumpų plaukų, ir tik pagonys turėjo ilgus plaukus. Atkreipkite dėmesį į priešininkų plaukų ilgį garsiajame Jano Matejkos paveiksle „Žalgirio mūšis”.
Iš dalies tokią tendenciją lėmė tai, kad iliustracijose Jėzus Kristus buvo vaizduojamas su ilgais plaukais, o religingiems žmonėms atrodė pernelyg ambicinga kopijuoti Išganytojo išvaizdą. Todėl net ir barzdelės buvo netoleruojamos.
Be to, trumpi plaukai atrodė kukliau ir jiems nereikėjo kruopščios priežiūros, o tokia būtina ilgiems. Taip atsirado nauja šukuosena, kurią mes šiandien vadiname „bliūdeliu”, – ją buvo lengva suformuoti ir nereikėjo daug pastangų prižiūrint.
Renesanso laikotarpiu vyrai vėl davė valią vaizduotei ir užsiaugino ilgus plaukus pasiilgę ko nors įmantresnio po asketiškųjų viduramžių.
Tiesa, buvo trumpas periodas XVI amžiuje, kai pagal ispanų madą vyrai nešiojo aukštas arba rato formos apykakles, dėl to plaukai turėjo būti trumpi.
Prancūzijos karalius Liudvikas XIII įvedė naują madą – didelius ilgų plaukų perukus, draudžiamus viduramžiais kaip tuštybės simbolius. Mat pats buvo nuplikęs dar jaunystėje.
Tais laikais vyrų oda buvo nusėta dedervine dėl skurdaus maisto raciono ir masinių epidemijų, taip pat jie buvo nuplikę – štai dėl ko buvo reikalingi perukai.
Jų šonuose susukami vamzdeliai simbolizavo ilgus plaukus. Perukai įtvirtino naują vyriškų šukuosenų elementą – plaukų uodegytę, surišamą ant sprando.
Tai buvo portugalų jūrininkų išradimas, kad per audrą besidraikantys plaukai netrukdytų grumtis su stichija. Europoje išpopuliarėjusi uodegytė, surišta įmantriu kaspinu, pagyvindavo bendrą šukuosenos vaizdą.
XVIII amžiuje perukų apimtis sumažėjo, tačiau mada juos nešioti neišnyko.
Tačiau Didžioji Prancūzijos revoliucija ne tik nuritino daug galvų į giljotinos pintinę, bet ir vėl masiškai sutrumpino vyrų plaukus. Mat perukai bei ilgi plaukai simbolizavo nekenčiamus aristokratus ir dvasininkus.
Tad būtent po revoliucijos XIX amžiuje vyrai pradėjo ypač skirtis nuo moterų – tiek savo apranga (atsisakyta šilkinių kojinių, aukštakulnių batelių, vėduoklių, auskarų, pudros), tiek šukuosenomis. Nuo to laiko vyriškumo samprata įtvirtino plaukų trumpėjimo tendenciją.
Trumpų plaukų nuostatą įtvirtino ir armija – kuris XIX amžiuje save gerbiantis vyras nors kartą nebuvo kur nors kariavęs?
Pirmą kartą plikai naujokus pradėta skusti britų armijoje, dislokuotoje Indijoje, o visuotinai tai pradėta daryti Pirmojo pasaulinio karo metais. Ir ne vien dėl higienos sumetimų – tiesiog ilgų plaukų priežiūrai reikia skirti daug brangaus laiko, kurio nebuvo, nes reikėjo kuo skubiau kibti į kovą su priešu arba bent jau mokytis, kaip tai padaryti.
Pirmojo pasaulinio karo metais nuo veido nuslinko ir barzdos, kad būtų patogiau užsidėti dujokaukę. Atsirado nauja šukuosena – ežiukas. Tokia netrukdė užsidėti šalmo, taip apkirptas kariškis atrodė jaunas ir vaisingas.
Iš Pirmojo pasaulinio karo grįžtantys vyrai namo parsinešė ne tik depresiją, bet ir visuotinės disciplinos jausmą. Jų plaukai jau galėjo būti ilgesni, bet juos pasitiko naujas mados diktatorius – Holivudas.
Nespalvoto kino eroje aktoriaus Rudolpho Valentino plaukai, tvarkingai sutepti briliantinu ir aiškiai perskirti sklastymu, lėmė dar vieną – tvarkingai prižiūrėtų plaukų – madą.
Tvarkingi vyrai atrodė gerai. Ilgi išsidraikę ar neprižiūrėti plaukai buvo sunkiai dirbančios prastuomenės ženklas. Juk pasiturintys šaunūs vyrai norėjo linksmintis, o šėlionių vietos reikalavo holivudiškos išvaizdos.
Kai vokiečių fizikas Albertas Einsteinas vyko atsiimti Nobelio premijos, su savo ilgais išsidraikiusiais plaukais atrodė kaip paklaikęs, o tai kėlė juoką.
Tačiau turbūt jokiu kitu laikotarpiu vyrų istorijoje nebuvo tiek naujų šukuosenų kaip po Antrojo pasaulinio karo. Tai pagreitino chemijos pramonės suklestėjimas.
Jaunimas maištavo ir augino ilgus įmantriai sudėliotus plaukus (aktorius Jamesas Deanas ir dainininkas Elvis Presley, nešioję Pompadour stiliaus šukuosenas) – tai buvo sulaižytų tėvų šukuosenų parodija.
Grupės „The Beatles” vyrukai, pasirodę per televiziją Amerikoje, išpopuliarino ant akių krintančius karčius. Būtent „bitlų” dėka ilgi plaukai pirmą kartą nuo XVIII amžiaus vėl tapo madingi.
Po pasaulį iš Jamaikos paplito rastafarių nešioti vėliniai, išpopuliarinti regio atlikėjo Bobo Marley. Afrikos dekolonizacija ir iššūkis tvarkingai konformistinei visuomenei išpopuliarino ilgus hipių plaukus. Jie simbolizavo kovą su engėju.
Netrukus Izraelyje atsirado ir „Isro” – žydų nešiojamos išpūstos garbanos.
Po to kilo pankų revoliucija, ir plaukai pateko į chemijos ir skustuvų vergovę. Ir tik paskutinį XX amžiaus dešimtmetį vyrai grįžo prie natūralumo ir pagaliau pradėjo puoselėti savo šukuosenas.
Verslininkai dar prieš 100 metų išrado savo nesikeičiančią šukuoseną turėdami vieną tikslą – atrodyti konservatyviai. Tvarkinga, sklastymu perskirta šukuosena privaloma Amerikos Gebenės lygos koledžuose ir Didžiosios Britanijos mokyklose, kuriose mokosi būsimasis šalies elitas. Tokia šukuosena simbolizuoja švarą, tvarką ir atsakingumą.
Nuskustas sprandas ir ilgi tvarkingai sušukuoti priekiniai plaukai paplito XIX amžiaus pabaigoje kaip baigiamoji Didžiosios Britanijos mokyklų šukuosena. Tai buvo ženklas, kad berniukas ar jaunuolis yra įgijęs vidurinį išsilavinimą.
Ilgi plaukai ties sprandu buvo ir tebėra valstiečių simbolis, nes tokia šukuosena saugojo nuo kaitrių saulės spindulių. Tokiais plaukais puikavosi ir beveik visi Kauno „Žalgirio” žaidėjai per legendines dvikovas su Maskvos CSKA aštuntąjį dešimtmetį.
Plikė tapo populiari politinio korektiškumo laikais, kai suaktyvėjo propaganda, kad būti be plaukų – vieni niekai. Šią tendenciją išpopuliarino aktoriai ir atletai.
Vis dėlto plikimo komplekso vyrai neatsi-krato taip lengvai. Ir neatsikratys tol, kol neišmoks savo plikės mylėti. Juk visi didieji antikos išminčiai buvo plikai skustomis galvomis.
