Sunku jam nepritarti – visa kolekcija išties atrodė be galo futuristiškai, tačiau jokių fantastinių detalių įsivaizduoti nereikia. Tai tiesiog puikūs minimalistiški drabužiai, skirti labai aiškios funkcijos atlikimui ir niekam daugiau. Kaip pastebėjo daugelis kritikų, K.Van Assche nepabijojo „išrengti“ klasikinio kostiumo ir palikti tik griaučius – pačią konstrukciją, siluetą, pagrindines linijas. Jokių nereikalingų spalvų, nereikalingų detalių, sagų – tiesiog asketiškas ir dėl to tobulas kostiumas. Kad sustiprintų įvaizdį, dizaineris sagas pakeitė beveik nepastebimais užtrauktukais, kai kurių švarkų liemenį suveržė juodais diržais su stačiakampe metaline sagtimi.
Tokie patys buvo ir paltai – itin paprasti, dvigubo užsegimo ir juosiami diržu. Tiesa, kai kuriuos jų K.Van Assche pagyvino parinkdamas tamsesnį pilką vilnos atspalvį rankovėms, taip pat pasiūlė ir baklažano, tamsiai mėlyną spalvas.
Nemažai klausimų pristatymo žiūrovams sukėlė antroji kolekcijos dalis – joje pristatytus plono kontrastingų spalvų audinio megztinius papuošė raudonų ir baltų įbrėžtinių trikampių linijos. Ar tai nežemiškos kilmės simbolis? O galbūt pačiam dizaineriui svarbus ženklas? Belgų kūrėjas paslapties neatskleidė ir tik mįslingai šypsojosi.
„Dior Homme“ pristatymą užbaigė akinančio baltumo odiniai puspalčiai bei liemenį paryškinantys paltai, derinti su siaurėjančiomis juodomis kelnėmis bei juodais batais su baltais padais. Nors apie praktinį šių baltų apdarų pritaikymą kalbėti nedrąsu, dėl idėjos grynumo bei tobulo išpildymo K.Van Assche sulaukė audringų plojimų bei kritikų liaupsių.
