Net jei dizaineris nemažai kalbėjo apie globalizaciją bei norą geriausius įvairių kultūrų elementus pritaikyti sau, ryškūs bei akivaizdūs simboliai buvo tik kolekcijos fonas. Pirmajame plane atsiskleidė klasikinių G. Armani siluetų grožis – itin švarūs bei tiesūs kirpimai, drąsa ieškoti geometrinių formų, tobula simetrija bei audinio išlaikomas architektūriškas siluetas. Didžioji dalis kolekcijos kūrinių buvo kiek patrumpintų platėjančių kelnių deriniai su trumpais švarkeliais, puoštais masyviomis segėmis, vyravo žemiški rusvi, smėlio, melsvi tonai. Tik kai kuriuos kostiumėlius bei sukneles papuošė ugninės raudona, oranžinė spalvos, abstraktūs geometriniai raštai.
Finalinė kolekcijos dalis nustebino gerokai minkštesnio, didesnės apimties modelio suknelėmis – tokie keturi ant podiumo parodyti modeliai atrodė labiau tinkantys žaismingojo Oscaro de la Rentos, o ne santūriojo G. Armani kolekcijai. Paskutinės suknelės nepriekaištingai atitiko mados namų filosofiją, nes buvo tiesos ir papuoštos tik labai subtilia „peplum“ detale.
Ypatingai didelę reikšmę G. Armani šįkart teikė aksesuarams, ypač papuošalams – jau minėtos masyvios segės kartais net užgožė minimalistinio kirpimo švarkelius, o stambių akmenų vėriniai bei apyrankės papildė vakarines sukneles. Dizaineris neatsisakė ir itin mėgstamos detalės – galvos apdangalų. Jie šioje kolekcijoje puošė visas manekenes ir buvo netaisyklingos nupjauto kūgio formos.
