Lietuvės Romos aukštosios mados savaitės kalendoriuje šįkart buvo garsių italų dizainerių ir mados namų pristatymai: Fausto Sarli, „Gattinoni”, „Raffaella Curiel”, „Renato Balestra”. Ieva puikiai įkūnijo ir arabų dizainerių Abedo Mahfouzo, Tony Wardo, Jamalo Taslaqo princesės įvaizdį.
Su Ieva susitikau po dizainerio T.Wardo kolekcijos pristatymo. Ieva buvo ką tik nusivilkusi prabangią raudonojo vyno spalvos suknią, kurią Romos aukštuomenė ir žurnalistai palydėjo garsiais plojimais.
– Ieva, kodėl tavęs nematyti per Milano mados savaitę?
– Milano podiumams esu per aukšta. Dirbu ir Milane, daugiausia dizaineriui Giorgio Armani, bet ne ant pakylos.
– Vadinasi, į Romos mados savaitę atvykai ne iš Lietuvos, o iš Milano?
– Lietuvoje būnu tik per atostogas, du kartus per metus. Aplankau Palangoje gyvenančius tėvus. Jau aštuoneri metai gyvenu Milane su draugu italu Oreste’u. Įsikūriau gražioje Milano vietoje, netoli vienos garsios mados gatvės.
– Kodėl praėjusią liepą nebuvai Romos mados savaitėje?
– Romoje kolekcijų nedemonstravau kelerius metus, nes turėjau sveikatos problemų. Manekenės patiria daug „kankinimų” – kenčia plaukai, oda. Mane vargino alergija, matyt, nuo grimo, todėl teko pasirodymus kuriam laikui nutraukti.
– Bet vėl sugrįžai į Amžinąjį miestą ir vėl visiems dizaineriams tavęs reikia? Jie tavęs nepakeitė jaunesnėmis.
– Romoje aš visiems labai patinku, ir man čia patinka. Net pati nežinau, kodėl. Galėčiau čia leisti dienų dienas. Turiu daug draugų, kaskart su jais susitinkame, vakarieniaujame, kai tik atvažiuoju iš Milano. Bet dabar atvykau dirbti, turiu daug pri- statymų. Vos suspėju. Kai kuriuos teko net praleisti, nes fiziškai nespėju nuvykti iš vieno Romos galo į kitą. Demonstruoti aukštosios mados drabužius gerokai sunkiau, nei prêt-à-porter, kur reikia tik žingsniuoti pirmyn ir atgal.
– Ar skiriasi dizainerių reikalavimai Romoje ir Milane?
– Taip. Ant aukštosios mados podiumo manekenėms galima šypsotis, o to niekada neleidžia prêt-à-porter dizaineriai. Romoje privalai tapti aktore, kiekvieną kartą turi suvaidinti kokį nors vaidmenį.
– Ant kurio podiumo šį sezoną dirbti buvo sunkiausia?
– Ant mados namų „Gianni Molaro”. Buvau apauta atlasiniais storapadžiais, su kuriais neįmanoma judėti be asistento pagalbos. Batai tokie aukšti, kad jei pargriūsi, gali susilaužyti koją.
Taip pat dizaineris reikalavo nusivilkti švarką – raudono atlaso ir šifono sparnus, tačiau su ilgais nagais to nepajėgiau padaryti.
– Ar prieš pasirodymus jauti įtampą?
– Taip, kai žengiu du pirmuosius žingsnius, ištinka panikos priepuolis. Paskui viskas praeina ir podiumo pabaigoje jau lengva suvaidinti tai, ko reikalauja dizaineris.
– Romos fotografai garsėja įžūlumu, palydi manekenes kandžiomis replikomis, vadina anoreksikėmis arba ragina greičiau suktis ir dingti nuo podiumo. Ar tavęs tokie įžeidinėjimai netrikdo?
– Ne, išmokau jų negirdėti. Stengiuosi parodyti drabužio grožį. Juk to prašo dizaineris, į drabužį įdėta tiek daug rankų darbo. Demonstruoti aukštosios mados suknią – visiškai kitas pojūtis negu Milane – prêt-à-porter rūbą.
– Ar dėl to, kad šie drabužiai beprotiškai brangūs? Gal pasijunti tikra princese, vilkėdama kristalais spindinčias suknias? Juk tie dizaineriai rengia arabų princeses, Holivudo aktores. Ar norėtum tokią suknią užsivilkti per vakarėlį?
– Labai malonu eiti podiumu vilkint aukštosios mados suknele. Bet mano stilius kitoks, ne toks spindintis. Mėgstu mūvėti džinsus, vilkėti trikotažo marškinėlius. Jiems taip pat išleidžiu nemažai pinigų.
– Ar esi kada demonstravusi nuotakos suknelę?
– Anksčiau dažnai tekdavo rodyti nuotakos rūbą, bet šįmet – ne. Įvairių dizainerių nuotakas esu įkūnijusi daug kartų. Tai tikrai išskirtinis jausmas. Kiekvieno modeliuotojo suknia vis kitokia, ją reikia suprasti, savitai pateikti. Tai didelė atsakomybė.
– Kodėl nusprendei savo gyvenimą susieti su mada ir Italija?
– Taip susiklostė likimas. Baigusi Palangos gimnaziją išvykau į Milaną ir čia pasilikau. Man patinka modelio darbas.
– O italų vyrai? Juk sakoma, kad jie lepūnėliai?
– Nebūtinai. Daug draugių manekenių gyvena Italijoje ir yra patenkintos. Mano draugė, taip pat manekenė Asta Zajančkauskaitė su italu Pietro kartu jau daug metų, o jos sūnus Lukas dirba fotomodeliu „Giogio Armani” mados namuose. Su lietuvėmis Milane dažnai susitinkame puodelio kavos. Mums smagu paplepėti.
– Italų virtuvės paslapčių jau išmokai?
– Man patinka gaminti spagečius, dievinu saldumynus. Artimiausiu metu planuoju išmokti pasigaminti tiramisu.
– Negi nesilaikai dietos? Juk saldumynai kelia pavojų dailioms kūno linijoms.
– Žinoma, kelia. Lietuvoje per šventes daug valgiau, figūra šiek tiek pasikeitė. Bet sportuoju tris kartus per savaitę kūno rengybos klube Milane, tad didelio pavojaus nejaučiu.
