Nors jam ploja minia, aidi susižavėjimo šūksniai, Rafas šlove nesinaudoja. Ir gyvena neprabangiai – jo beveik tuščioje virtuvėje šalia šaldytuvo ant grindų stovi mikrobangų krosnelė, nes jos tiesiog nėra kur padėti.
Kai praėjusių metų pavasarį R.Simonsas paskutinį kartą nusilenkė ant mados namų „Jil Sander” podiumo, vaizdas nepriminė įprasto mostelėjimo ranka ar dėkingos šypsenos – dizaineris neslėpė ašarų. Per finalinį modelių išėjimą ant podiumo ašaras šluostėsi ir manekenės, ir atsistoję plojantys mados pasaulio atstovai.
Nors buvo žinoma, kad į mados namus grįžta jų įkūrėja Jil Sander, Milanas liūdėjo kartu su R.Simonsu. Tiesa, neilgai – vos po poros mėnesių buvo paskelbta, kad talentingasis minimalizmo meistras savo parašu užbaigs dizainerio Johno Galliano pradėtą dramą ir taps naujuoju „Christian Dior” ateljė šeimininku.
„Tą vakarą, kai LVMH konglomerato vadovas man pasiūlė vieną įtakingiausių postų mados industrijoje, apėjau pusę Paryžiaus. Nedvejodamas sutikau, tačiau, be džiaugsmo, tai reiškė ir milžiniškus pokyčius mano gyvenime”, – apie tai, ką žiniasklaida pavadino dešimtmečio pasiūlymu, pasakojo dizaineris.
Pasklidus naujienai mados ekspertai irgi buvo nustebinti, bet pagaliau galėjo lengviau atsikvėpti – skandalas dėl netinkamo J.Galliano elgesio viešumoje baigėsi ir „Dior” vėl turėjo talentingą vedlį.
Ar tai reiškė teatrališkumo ir ekscentriškumo eros pabaigą?
„Manau, pats Christianas Dioras drabužius labiau norėjo matyti gatvėje, o ne ant scenos”, – teigė R.Simonsas.
Gebėjimas pajusti gatvės mados pulsą ir noras aukštąją madą laikyti nestatišku menu – bendras legendinio prancūzų pokario kūrėjo ir R.Simonso bruožas.
1991-aisiais Genko mieste baigęs industrinio ir baldų dizaino studijas būsimasis dizaineris persikėlė į Antverpeną. Dizaineris šykšti žinių apie savo meilės reikalus. Tik yra žinoma, kad jis kadaise draugavo su kita dizainere Veronique Branquinho, tačiau jaunuoliai greitai pasuko skirtingais keliais.
Antverpene įsitraukęs į aktyvų naktinį gyvenimą ir susižavėjęs muzikos įkvėptais jaunimo judėjimais R.Simonsas pradėjo domėtis mada ir garsiuoju Antverpeno šešetu – tuo metu iškilusių jaunų avangardistų grupe.
Nors mieste tvyranti atmosfera R.Simonsą privertė susimąstyti apie mados studijas, paskatintas pažįstamos parduotuvės savininkės jis šios minties atsisakė.
„Universitete viskas pradedama nuo balto popieriaus lapo, o tu jau turi unikalią viziją”, – tai išgirdęs dizaineris sulaukė pasiūlymo išbandyti savo jėgas kuriant vyrišką madą.
Tai, kas turėjo būti tik eksperimentas, įėjo į modernaus vyriško kostiumo istoriją. 1995-aisiais R.Simonsas pristatė naują itin siaurą siluetą, kurį mielai dėvėjo tiek pats dizaineris, tiek jo bendraamžiai.
Naujasis kostiumas atrodė moderniai ir jaunatviškai, tad pradedančio kūrėjo talentą greitai pastebėjo kritikai, o 1997-aisiais R.Simonsas savo kolekciją jau rodė per Paryžiaus mados savaitę.
Vis dėlto didysis karjeros iššūkis kūrėją pasitiko beveik po dešimtmečio, kai jo vyriškos aprangos linija jau buvo gerai žinoma ir pelniusi ne vieną apdovanojimą.
2005-aisiais žiniasklaidoje pasirodžius pranešimams, kad iš mados pasaulio traukiasi vokietė J.Sander, jos mados namų vadovybė nusprendė postą pasiūlyti moteriškų drabužių dizaino patirties beveik neturinčiam R.Simonsui. Nors kritikai perspėjo apie riziką, kad dizaineris tiesiog nesugebės kurti ir vyriškos, ir moteriškos aprangos linijų, Milane įsikūrusių mados namų „Jil Sander” vadovybė nusprendė pasikliauti belgo talentu.
Ir nesuklydo. Itin tikslus, minimalistinis R.Simonso braižas puikiai atitiko mados namų filosofiją, tačiau suteikė jai daugiau modernių, architektūriškų detalių. Tai mados namams padėjo suklestėti smogus ekonominei krizei – vis daugiau klienčių atsigręžė į R.Simonso siūlomą minimalizmą ir investicijos vertus kasdienius drabužius. Tad dizaineris kartu su brite Phoebe Philo žiniasklaidoje pradėtas vadinti vienu įtakingiausių dešimtmečio kūrėjų.
Dėmesį į tylųjį Milano genijų 2011-aisiais atkreipė ir mados namų „Christian Dior” vadovybė. Sukrėsta J.Galliano antisemitizmo skandalo ir suvokusi, kad nebegali sau leisti žaisti teatro, kompanija pradėjo intensyviai ieškoti kito kūrėjo, kuris leistų pamiršti J.Galliano nuodėmes ir mados namams suteiktų naują šiuolaikišką veidą.
Kandidatų sąrašas buvo ilgas: „Dior” susisiekė su Marcu Jacobsu, sklido gandai ir apie Garetho Pugho bei Haiderio Ackermanno galimybes perimti mados namų vairą.
Laikinai eiti vyriausiojo dizainerio pareigas pavedę kūrėjui Billui Gayttenui, mados namai rinktis neskubėjo ir kruopščiai apsvarstė kiekvieną kandidatą. Vis dėlto pasirodžius naujienai, kad R.Simonsas netenka darbo Milane, jam buvo nedelsiant pasiūlyta atvykti darbo pokalbio į Paryžių.
R.Simonsui pasirašius sutartį didžiosios spėlionės baigėsi, tačiau prasidėjo diskusijos apie naują aukštosios mados erą. Kaip teigė pats kūrėjas, prieš pradėdamas kurti pirmąją kolekciją jis dieną po dienos leido mados namų archyvuose ir bandė perprasti Ch.Dioro filosofiją.
„Karlo Lagerfeldo dėka šiandien labai lengva atpažinti „Chanel” klientę, tačiau „Dior” moteris minioje liktų nepastebėta. Noriu tai pakeisti ir mados namams suteikti aiškią kryptį”, – prieš debiutinio darbo pristatymą pasakojo R.Simonsas.
Nors dėvimosios aukštosios mados ir minimalizmo idėjos patiko ne visiems kritikams, šiandien mados ekspertai vis dažniau pripažįsta, kad R.Simonsas ir Ch.Dioras turi labai daug bendra. Juos abu įkvepia ne laikina konkreti idėja, o tiesiog moterys, jų kuriama kultūra, pasaulėžiūra ir, žinoma, seksualumas.
Išskirtinį trapumą ir spalvos pojūtį kūrėjų darbuose nulėmė ypatingas ryšys su gamta – tiek Ch.Dioras, tiek R.Simonsas gimė provincijoje ir vaikystę leido gamtoje.
Paralelių galima išvesti ir daugiau, tačiau mados žinovai teigia, kad R.Simonsas „Dior” imperijoje ir apskritai mados pasaulyje atsidūrė ne veltui. Jis vis dar kuria vyriškos aprangos kolekcijas ir yra vadinamas savo srities novatoriumi, tačiau vos per metus sugebėjo pradėti keisti ir aukštosios mados veidą.
Mados pasauliui nebereikia brangaus teatro – jis trokšta tradicinio intymaus požiūrio į aukštosios mados meną, kur daugiausia dėmesio skiriama ne komercijai, o tradicijoms.
Aukštoji mada atsiranda ne ant verslo pietų stalo, o geriausiose Paryžiaus ateljė. Arba, kaip pasakytų tylusis belgas, beveik tuščioje genialaus kūrėjo virtuvėje.
