- Ar daug dėmesio skiriate aprangai? Ryte greit išsirenkate dienos drabužius ar tiesiog čiumpate bet ką pagal nuotaiką?
- Žinoma, skiriu. Aišku, atsiradus dukrytei maivymuisi prie veidrodžio laiko nebelieka, todėl jei niekur nevykstame, tai taip, tenka prisipažinti, tiesiogine žodžio prasme čiumpu drabužius. Tačiau vis tiek greituoju būdu pasirenku juos pagal nuotaiką.
- Pastebėjau, kad nebijote ryškių spalvų. Ar ryškiais drabužiais stengiatės išsiskirti iš minios, o galbūt jie tiesiog atspindi jūsų asmenybę ar tos dienos nuotaiką?
- Negalėčiau pasakyti vienu sakiniu ar argumentu. Hm.. tikrai nieko specialiai nedarau, taip tiesiog gaunasi.
- Ar turite drabužį – numylėtinį? Dar nuo mokyklos užsilikusius džinsus, laimę nešančią suknelę ar panašiai?
- Vieno drabužio negaliu išskirti. Jų yra daug, dėl to kartais girdžiu vyro pabumbėjimus dėl drabužių – numylėtinių gausybės.
- Ar mėgstate apsipirkinėti? Su kuo dažniausiai tai darote – viena, su draugėmis, vyru?
- Labai. Tai darau tik viena.
- Jei didelis prekybos centras jums padovanotų apsipirkimo čekį, į kurį skyrių lėktumėte pirmiausia – apatinių drabužių, suknelių ar batų?
- Jei būtų galima, visų pirma bėgčiau į vaikiškų drabužėlių parduotuvę. Atsiradus vaikui atsirado nauja mada (negi skriausi vaiką, juk ir jai reikia ir suknytės, ir batukų, o kaipgi be megztuko ir kaspinuko). O tada jau tikrai lėkčiau į suknelių ir batelių parduotuves.
- Ar sprendžiate apie kitus žmones iš to, kaip jie apsirengę, o gal visiškai nekreipiate dėmesio? Ar pritariate lietuvių patarlei, kad pagal rūbą sutinka, pagal protą palydi?
- Taip, sutinku. Drabužiai atspindi žmogų ir pagal jo aprangą susidarai pirmą įspūdį (kuris dažniausiai būna klaidingas). Žinoma, priklauso ir nuo to, kaip pats būni apsirengęs. Jei tą dieną dėl laiko stokos apsirengei ne tą, ką planavai, ir jautiesi blogai, tai tikrai nesusidarysi blogos nuomonės apie kitą žmogų. Tokiu atveju net keistai atrodančią personą pateisinsi, juk ji irgi gal nespėjo gražiai apsirengti.
- Kokia jūsų nuomonė apie lietuvius – stilingi jie ar ne? Kaip manote, ko jiems trūksta, kad prilygtų didžiausioms mados sostinėms?
- Taip, labai. Jei ko ir trūksta, tai tik pinigų.
- Neseniai žiūrėjau „Moterys nieko nežino“ vaizdo siužetą apie naujametinius pasižadėjimus. Jūsų vaidinama herojė pasižadėjo draugei visada sakyti tiesą apie jos vilkimus drabužius. Ar realiame gyvenime tai darote? O gal tiesiog nutylite, net jei draugės sukuria visišką stiliaus katastrofą?
- Jei paklausia, pasakau, o anksčiau pati pirma pasakydavau. Manau, man dabar toks metas, kai visi darosi gražūs.
- Per savo vestuves vilkėjote labai gražią, romantišką ir šiek tiek vintažinę suknelę. Kodėl pasirinkote būtent tokią? Ar suknelei skyrėte daug dėmesio?
- Dėmesio skyriau itin mažai: dviejų kartų prireikė pasitarimui, kaip suknelė turi atrodyti, dar dviejų kartų – medžiagos pasirinkimui, trys pasimatavimai ir viskas. Suknelės viziją, matyt, turėjau kažkur seniai pasąmonėje. Ir vėlgi, nieko specialiai nedariau , kad atrodyčiau išskirtinai. Kas mane pažįsta, sakė, kad tai MANO suknelė.
- Didžiausias jūsų stiliaus patarimas mūsų skaitytojoms. Arba stiliaus gudrybė, kuri dar jūsų niekada neapvylė?
- Jei madinga, dar nereiškia, kad tai Jums tinka. Geriausia dėvėti tai, su kuo jaučiatės (nepabijosiu šito žodžio) žiauriai gražiai. Sako, kad žmogų puošia drabužis, o aš sakau, kad žmogus turi jį papuošti – juk vis tiek (niekada negali žinoti) teks nusirengti.
