Akivaizdu, kad mada išreiškia ir šiuolaikiškumą, susitapatinimą su savais, ir asmenybės norą išlikti savimi – būti išskirtiniam.
Tie, kurie beatodairiškai susitapatina su aplinka, tampa vienodi. Dažnai nuomonę „jos visos vienodos” girdžiu apie jaunas dainuojančias merginas. O tai tikrai nėra komplimentas!
Tegul jos ir atrodo gražiai tam tikrai grupei žmonių, tačiau aklai sekdami vieni kitų pavyzdžiu, vaikydamiesi mados žmonės praranda savitumą.
Norėjimas būti madingam siejamas net su žmogaus sveikata. Tas, kuris trokšta būti priimtas į kitų jo amžiaus žmonių grupę, bet dėl kokių nors priežasčių nepriimamas, yra psichologiškai gniuždomas.
Tokio žmogaus nepasitenkinimas gali virsti ne tik vidiniu sąmyšiu, bet ir isterija.
Žmogus, pasijutęs nuskriaustas, ieškos priemonių tapti kaip visi. Jis manys, kad tuomet turės daugiau galimybių pritapti ir nebebus izoliuotas.
Pavyzdžiui, ateinate į svečius ir apsiliejate vynu drabužį. Visiems taip gali nutikti. Tačiau jausitės nejaukiai, atrodys, kad kiti žiūri, ta dėmė erzina. Jei dėl tokio mažmožio jaučiate diskomfortą, galite tik įsivaizduoti, kaip jaučiasi kitaip atrodantis žmogus.
Tai, ką matome gatvėje, darbe ar pramogaudami, dirgina žvilgsnį, skatina pamąstymus, provokuoja „lengvą” aptarimą, kas kaip atrodo. Žmonėms patinka grožėtis, kritikuoti.
Niekada viešai neaptarinėju kitų išvaizdos, drabužių. Tai – blogas įprotis. O juk būti teisėjais drįsta daugelis. Tik nereikėtų pamiršti, kad kiekvienas į madą žiūri savitai. Tas savitumas, mados interpretacijos nebūtinai yra pavyzdys, bet visada – tam tikra deklaracija: „Žiūrėkite, tai – aš. Esu toks.”
Eidamas gatve grožiuosi dabartiniu jaunimu. Matau daug elegantiškų merginų, puikiai apsirengusių vaikinų!
Jaunimas – bene jautriausia amžiaus grupė, man patinka, kad jie savo įvaizdį kuria pasitelkdami madą kaip kūrybinį instrumentą.
Tačiau ne visi suaugę taip mano, todėl tarp tėvų ir vaikų kyla konfliktų.
„Kaip tu atrodai, kur tu šitaip apsirengęs eisi?” – motina priekaištauja atžalai.
Jaunuolis nesupranta, kad mama seniai buvo jo aplinkoje. Jis turėtų pakviesti ją į barą, į savo mėgstamą klubą ir parodyti, kaip dabar rengiasi jo bendraamžiai.
Visi nejučiomis išeidami iš namų pasižiūri į veidrodį, į avalynę, įvertina, ar tvarkingas viršutinis drabužis. Tačiau kartais aš galiu sugalvoti išeiti nesusišukavęs. Tai mano, kaip ir kiekvieno kito žmogaus, teisė. Einu taip, kaip noriu, nes tai aš!
Taigi mada tarsi konfliktuoja su saviraiška. Kai kas nors nori paskelbti visuomenei, kad atrodo kitaip, negali būti kaip visi – madingi.
Tą sugebėjimą rasti kompromisą tarp saviraiškos ir noro būti madingam išreiškia stilius.
Stilingas, įsimenamas žmogus gali būti ir sulaukęs 80 metų. Jo išvaizda gali būti neįprasta, bet jei jis mokės ją pateikti, bus visa galva aukščiau už kitus, nors nebūtinai bus madingas.
Nesijaučiu esąs išskirtinis. Man – 55-eri ir kai gatvėje atkreipiu dėmesį į kitus savo amžiaus vyrus, kartais jaučiuosi blogai.
Gal aš vėluoju senti? Gal turėčiau atrodyti kažkaip kitaip?
Džiaugiuosi, kad mano aplinka jauna, kad dirbu su studentais. Tai įkvepia ir mane laikytis kitų, galbūt šiek tiek neįprastų aprangos tradicijų.
Suprantu, kad nereikia nueiti per toli. Kraštutinumai, vadinamasis lazdos perlenkimas nėra geras reiškinys bet kurioje srityje. Tam tikro amžiaus sulaukę žmonės neturėtų atrodyti kaip jaunuoliai – tada išvaizda virsta grotesku. Kartais graudu žiūrėti į žmogų, kuris nesuvokia savęs.
