Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis iš Dominikos Respublikos kilęs O.de la Renta yra laimingas, kad kuria drabužius gražiausioms pasaulio moterims. Jam patinka draugauti su gražiais modeliais, aktorėmis ir dainininkėmis.
Dizainerio namas Konektikuto valstijoje – vienas jo subtilaus skonio atspindžių.
Šis iškilus, pasaulietiškas ir kilnus žmogus tampa valiūkiškas, kai sukirpdamas medžiagą švilpauja savo mėgstamą melodiją.
O.de la Renta blaiviai vertina save ir žmones, kuriuos rengia. Jis nesistengia būti sunkiai suvokiamas avangardininkas, o tiesiog kuria gražius drabužius ir randa būdų sumodeliuoti nepriekaištingo skonio suknelę.
Kai toks žmogus kaip šis dizaineris pakviečia į savo namus, jis rodo ne tik sienas, bet ir atveria savo sielą. O garsusis mados dizaineris – neprilygstamas pasakotojas.
„Į pasaulį atėjau prieš 81 metus Santa Dominge, Dominikos Respublikoje. Mano tėvas Oscaras Avelino de la Renta kilęs iš Puerto Riko, motina Maria Antonia Fiallo dominikietė.
Turėjau šešias seseris, todėl moterišką meilę sėmiau rieškučiomis. Namuose pirmuoju smuiku grojo motina, ne tėvas. Dėl jos užgaidos iki septynerių metų nešiojau šortus, kurie nevykusiai atrodė ant mano ilgų kojų. Kelnes man nupirko, kai pradėjau lankyti pirmą klasę, o iki tol suteikdavau progą bendraamžiams mane erzinti: „O, keliu ir vėl pėdina gervės kojos”, – apie savo vaikystę pasakojo mados kūrėjas.
Meilė viskam, kas nuostabu, jam siejasi su gražia moterimi. Dėl tokio požiūrio kalta taip pat dailioji lytis. Būdamas paauglys Oscaras kartą pasiklydo ir atsidūrė svetimos vilos teritorijoje. Ir ten balkone jis pamatė neapsakomo grožio moterį: matinės veido odos, rusvaplaukę ir mėlynų kaip dangus akių.
Moteris pašaukė jį, paklausė, ar jis nepasiklydo. Jie susipažino.
Gražuolė buvo rusė, vardu Jelena. Pakvietusi Oscarą išgerti arbatos iš tikro rusiško virdulio, ji papasakojo apie Sankt Peterburgą ir Vladikaukazą, apie jos patirtus nuotykius, nubloškusius ją po 1917 metų revoliucijos į Lotynų Ameriką, po to – į Dominikos Respubliką.
* * *
Nuo aštuonerių iki trylikos metų Oscaras buvo pavyzdingas mokinys ir net giedojo bažnyčios chore. Paskui paprašė tėvo leisti mokytis meno mokykloje ir ten buvo laikomas vienu geriausių mokinių.
Meno mokykloje Oscaras turėjo bičiulį Fernando. Išvykęs į Madridą jis atsiuntė laišką, kuriame džiaugsmingomis spalvomis piešė savo gyvenimą Ispanijoje.
Tuo metu netikėtai mirė Oscaro motina, seserys ištekėjo ir jis įkalbėjo tėvą išleisti jį į Europą. Šeštojo dešimtmečio pradžioje būsimoji mados pasaulio įžymybė atvyko į Madridą.
Ispanijos sostinėje O.de la Renta pasinėrė į kultūrą – muziką, vaizduojamąjį meną, žinoma, stebėjo ir koridą. Jį pakerėjo flamenko šokėjos ir stulbinamos jų drabužių spalvos. Dizaineris iki šiol prisimena garsiosios ispanų šokėjos Pilar Lopez pasirodymą: viena tarp šešių šokėjų vyrų ji buvo labai žavi.
Tokį pat neišdildomą įspūdį paliko korida – tarp žiūrovų Oscaras pamatė Holivudo žvaigždę Avą Gardner. Ji vilkėjo sniego baltumo palaidinę paraitotomis rankovėmis, segėjo stilingą pieštuko formos sijoną. A.Gardner atrodė kerimai ir linksmai atsakinėjo į ją apspitusių žurnalistų klausimus.
Būsimoji mados pasaulio garsenybė prasibrovė arčiau Holivudo žvaigždės ir prisistatė: „Oscaras de la Renta iš Dominikos Respublikos. Jūs – mano mylima aktorė.” A.Gardner nusijuokė ir atsakė: „Tu – įdomus vaikinukas!”
Įkvėptas tokių Holivudo žvaigždės žodžių Oscaras pradėjo dažniau rodytis viešumoje, bendrauti su įdomiais žmonėmis ir net pasisiuvo pirmąjį kostiumą pagal užsakymą. Šeštajame dešimtmetyje jis kainavo net aštuonis dolerius, bet, anot Oscaro, jam buvo kaip nulietas.
Tėvas pragyvenimui kas mėnesį sūnui siuntė 25 dolerius – ir šios sumos Oscarui pakako. Dizaineris iki šiol kostiumus užsisako Madride pas tą patį siuvėją Louisą Lopezą.
* * *
Madride jaunasis Oscaras pradėjo pažintį su mados pasauliu, savo idėjas siūlydamas pradžioje ant popieriaus garsiems Ispanijos mados namams. Jo gyvenimas pasikeitė dėl vienos vienintelės suknelės.
Kai 28-erių Oscaras gavo pasiūlymą pasiūti suknelę savo bičiulei – Amerikos ambasadoriaus Ispanijoje dukteriai, jis kiek nustebo, bet paskui sutiko.
Ar laisvas menininkas negali sugalvoti tiesiog gražios suknelės merginai, kuri jam patinka? Bet O.de la Renta dar labiau nustebo, kad jo suknele vilkinti ambasadoriaus duktė atsidūrė ant žurnalo „Life” viršelio.
Nuo tada Oscarui nekilo nė mažiausios abejonės, kad jo pašaukimas – kurti madą, ir jis pradėjo mokytis pas žinomą mados kūrėją Cristobalį Balenciagą.
Ispanijos sostinėje C.Balenciaga buvo laikomas dievaičiu, o jo mados namai buvo garsiausi. Oscaras niekada nesimokė mados meno mokykloje ir jo eskizai, kaip jis pats pripažįsta, buvo veikiau panašūs į iliustracijas, bet C.Balenciagai patiko.
Oscaras tapo garsaus ispanų dizainerio mokiniu ir iš jo daug ko pasimokė. C.Balenciaga dirbo ne kaip siuvėjas, o kaip skulptorius ir neretai sakydavo: „Jei gamta nedavė jums grakščių formų, aš jas sukursiu.”
Gyvendamas Ispanijoje Oscaras ne tik baigė Madrido vaizduojamųjų menų akademiją, daug dirbo, bet ir važinėjo po šalį.
Trečios klasės vagonu jis apkeliavo visą Andalūziją, stebėdamasis margaspalviais šalikais apsigaubusiomis, ryškių spalvų sukneles nešiojančiomis čigonėmis ir alyvuogių aliejų pardavinėjančiomis ūkininkėmis.
„Visada vežiojausi albumą ir pieštukų. Iki šiol išliko mano piešinių, jie net neišbluko! Vasaros vakarais kiekviename ispanų miestelyje skamba gitara ir žmonės šoka iki ryto.
Toks gyvenimo būdas man patiko ir neturėjau nė mažiausio noro grįžti į tėvynę, nepaisant nuolatinių tėvo prašymų laiškuose. Negana to, sumaniau patraukti į Prancūziją”, – prisiminė O.de la Renta.
* * *
Septintojo dešimtmečio pradžioje Oscaras atvyko į Paryžių ir tapo Antonio Castillo padėjėju mados namuose „Lanvin”. Apie tą laiką ir apie sukauptą patirtį išliko neišdildomi prisiminimai.
„Dirbdamas su tokiais įžymiais talentais kaip C.Balenciaga ir A.Castillo sužinojau viską, kas tik įmanoma, apie mados dizainerio darbo kūrybiškumą”, – kalbėjo jis.
1963-iaisiais O.de la Renta išvyko į Niujorką. Nors jį labiau traukė gatavi drabužiai, tuometės žurnalo „Vogue” vyriausiosios redaktorės Dianos Vreeland patarimu pradėjo dirbti „Elizabeth Arden” linijos stilistu.
Dizaineris neketino likti Amerikoje, o tiesiog norėjo pamatyti pasaulio, bet E.Arden leido jam pačiam įvardyti sumą. Oskaras paprašė 700 dolerių per savaitę.
Tokia suma septintojo dešimtmečio pradžioje buvo beprotiškai didelė, bet E.Arden nė nemirktelėjusi pasakė: „Sutinku!”
D.Vreeland pridūrė: „Bet kuriuose Europos mados namuose drabužius kursite svetima pavarde. O E.Arden garsi savo kremais ir ji turi daugybę klienčių. Galėsite įgyvendinti savo sumanymus savo pavarde.”
Daugelį metų ant drabužių modelių etikečių buvo įspausta: „Oscar de la Renta. Elizabeth Arden”. Štai taip jį aplankė šlovė.
1965-aisiais O.de la Renta, nusprendęs dirbti savarankiškai, sukūrė gatavų drabužių liniją „Oscar de la Renta”. Savo pirmosios žmonos, prancūziškosios „Vogue” versijos vyriausiosios redaktorės, vienuolika metų už jį vyresnės Françoise de Langlade dėka jis pateko į elitinę visuomenę.
O.de la Renta pietavo su Vindzoro kunigaikščiu, vakarieniavo su tuomečiu Prancūzijos ministru pirmininku George’u Pompidou, gėrė arbatą su kilmingąja Marie Helene de Rothschild.
Atsirado daugybė klienčių, užsakymai liejosi kaip iš gausybės rago.
* * *
Taip sėkmingai praėjo beveik 20 metų, bet 1983-iaisiais Oscarą ištiko didžiulė nelaimė: mirė Françoise, kuri jam buvo daugiau nei žmona – ji buvo jo draugė, bendražygė, padėjėja.
Savo sielvartui nuslopinti po metų – 1984-aisiais – Oscaras įsisūnijo berniuką, vardu Moisesas.
1989 metais dizaineris vedė antrą kartą – savo seną pažįstamą, vienintelę vokiečių bankininko Fritzo Mannheimerio dukterį Annette Reed.
„Aš ir Annette esame visiškai skirtingo charakterio: jai patinka ramybė ir tyla, o aš įjungiu visu garsu muziką ir pasirengęs su draugais bendrauti dieną ir naktį. Bet mano namai ten, kur yra Annette”, – sakė O.de la Renta.
Dabar dizaineris džiaugiasi, kad jo mados namai pripažinti vienais įtakingiausių pasaulyje.
„Nors dar niekada nedirbau slegiamas tokios didžiulės įtampos kaip dabar, mėgaujuosi kiekviena akimirka!
Geriausiai jaučiuosi tuomet, kai esu savo kūrybinėje studijoje Manhatane. Dažnai klausiu savo asistentų nuomonės. Tuomet, kai sukūrę suknelę ją nufotografuojame ir jos nuotrauką pakabiname ant lentos, kiekvienas mano komandos narys turi teisę pasakyti, kas jam patinka, o kas – ne.
Kai suvokiu, kad mano padėjėjų žodžiuose slypi dalis tiesos, suknelę taisau. Man patinka, kai jie pastebi tai, į ką neatkreipia dėmesio nepastabi akis”, – apie kūrybos užkulisius kalbėjo O.de la Renta.
Dizainerio klientės – kilmingos moterys, Holivudo ir pramogų pasaulio žvaigždės: Sarah Jessica Parker, Cate Blanchett, graikų princesė Marie Chantal.
„Mano stilius keitėsi priklausomai nuo besikeičiančių mano klienčių poreikių. Dabar moterys gyvena labai aktyvų ir kupiną įvykių gyvenimą ir joms reikia drabužių, kurie vienaip ar kitaip atspindėtų jų įtaką ir moteriškumą.
Esu laimingas, kad kūriau ir tebekuriu gražiausioms pasaulio moterims. Dievinu ispanę Eugenią Silvą – mano nuostabų modelį ir draugę. Ji – ne tik gražuolė, bet ir geros širdies, užsiima labdaringa veikla, stengiasi padėti varganai gyvenantiems vaikams”, – apie moteris kalbėjo O.de la Renta.
Labiau nei savo darbą garsusis mados dizaineris myli tik žmoną ir sodą, kuris yra jo pasididžiavimas.
„Niekada neplanavau tapti kaimo gyventoju, nes visada buvau miesto žmogus. Bet kartą su žmona Konektikuto valstijoje nusipirkome žemės ir pastatėme namą. Gamta čia labai įvairi, fantastiški peizažai, man trūko tik gėlių.
Savaitgalį į namus pasikviečiau gamtovaizdžio specialistą ir pasiūliau savo idėją – paaukštintus simetriškus gėlynus. Jis skeptiškai įvertino, kad vaizdas čia nusidriekia kone iki horizonto ir geriausiu atveju galima pasodinti medžius formai sukurti. Bet aš taip paprastai nepasiduodu. Apsikroviau knygomis apie gamtovaizdį ir įrengiau gėlynus.
Ir kai po pusės metų vėl užsuko gamtovaizdžio dizaineris, jis nepatikėjo savo akimis! Iš nuostabos net nerado žodžių – taip jam patiko mano darbas. Bet sodas tikru sodu tapo tik po daugelio metų. Taip, gamta – nuostabi dovana, bet augalais reikia rūpintis, nes pakaks ir savaitės, kad viskas sunyktų.
Annette praleido daug laiko ant kelių rausdama žemę ir ravėdama piktžoles. Kartais ji taip darbuodavosi vėlų vakarą lempos šviesoje.
Kiekvieną rytą prabudęs ir sutikdamas aušrą, kuri skverbiasi pro medžių vainikus, dėkoju Dievui už nuostabų gyvenimą, kuriuo jis mane apdovanojo”, – džiaugėsi mados karalius.
Dizainerio O.de la Rentos populiarumą byloja sparnuota frazė: „Oskarų” ceremonijai puošimės pas Oscarą.”
„Mados auka” – tai šio dizainerio ištarta dar viena sparnuota frazė, pasklidusi iš lūpų į lūpas.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
